Jauna moteris sakė, jog jautėsi niekieno nemylima. Pasakojo, kad vaikystėje jai visuomet atrodė, jog ji atsirado šiame pasaulyje per klaidą, jog niekas niekada jos iš tikrųjų nenorėjo. Tėvai kalbėdavo tik apie brolį ir seserį, niekuomet apie ją, tarsi jos nė nebūtų. Ją persekiojo jausmas, jog ji visiems trukdo, jog niekur nėra laukiama – šis pojūtis jos sieloje buvo tarsi negyjanti žaizda. Ji sakė: „Kai lankiau mokyklą, visi turėjo draugų, išskyrus mane. Man atrodė, kad niekada joks vyras manęs nepamils.“

Tačiau ji tęsė: „Vieną dieną vaikštinėjau miške, prisėdau po medžiu ir staiga pasijutau kupina tikrumo, jog mane myli Dievas.“

Įsmeigiame žvilgsnį kitiems į akis ir kyla pagunda ištarti: „Aš nieko nesugebu, esu blogas, menkavertis.“ Tačiau Dievas mums atsako: „Aš tave myliu tokį, koks tu esi, ir šiandien aš šaukiu būtent tave – žaizdotą, trapų, neištikimą.“

Taigi šiandien skirkime laiko įsiklausyti į Dievą. Kaip ta jauna moteris, prisėskime po medžiu, kur galime išgirsti žodžius: „Tu esi mano mylimas sūnus, aš niekuomet tavęs nepaliksiu.“

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016