„Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizių, kurios yra jos dramatiško grožio dalis. Būtina padėti suvokti, kad įveikta krizė nesumenkina santykio intensyvumo, bet pagerina, nuskaidrina ir subrandina jų sąjungos vyną. Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo. Kiekviena krizė moko ir įgalina intensyviau dalytis gyvenimu ar bent atrasti naują santuokinės patirties prasmę. Jokiu būdu nepasiduotina tolydžiam smukimui, nuolatiniam blogėjimui, pakenčiamam vidutiniškumui. Priešingai, kai santuoka laikoma užduotimi, kuri reiškia ir kliūčių įveiką, kiekviena krizė suvokiama kaip proga siekti, kad kartu geriamas vynas būtų geresnis“ (Amoris leatitia 232).

Kelios poros – pavadinkime sutuoktinius Aiste ir Dariumi, Zita ir Vidmantu, Elena ir Vytautu – sutiko pasidalyti savo patirtomis ar nuolat patiriamomis sunkiomis situacijomis ir tuo, kaip šios krizės augina.

—

Aistė: Būdamas –niolikos esi toks jaunas ir (ne-)brandus, kad tuoktis gali vien dėl nuotykio! Ir iš didelės, suvokimą viršijančios meilės ilgesio. O tada prasideda ta dalis, kur pasakos paslaptingai nutrūksta sulig „jie ilgai ir laimingai gyveno“.

Vesdami sužadėtinių kursus, mes su Dariumi nevengiame kalbėti apie etapus, „kai vargas suspaus“, nes tiems kitiems – „kai laimė lydės“ – išgyventi nereikia didelių pastangų. Ir kai apie tai dalijamės, neretai sužadėtinių akyse pamatau taip pažįstamą žvilgsnį, tarsi sakantį: „O vargeli… Bet mums taip nebus.“ Eidami prie altoriaus tvirtai tikime, jog mes būsime kitokie, mums pavyks, kad labiau stengsimės, mes daug kalbėsimės ir užbėgsime krizėms už akių, ir mums greičiausiai susiklostys kitokios, palankesnės, aplinkybės.

Per šituos įspūdingus 13 metų mums susiklostė daugiau aplinkybių, nei galėjau įsivaizduoti: mano sveikatos „pokštai“, mūsų gana skirtingi pomėgiai, vaikai – mūsiškiai ir tie, kuriuos mums teko auginti, potvyniai ir atoslūgiai mudviejų santykiuose, daug tikro džiaugsmo akimirkų, kelionių, susitikimų, draugų, šypsenų, vienas kito artimumo ieškojimo. Ir drauge sunkių, klampių ir netikėtai miglotų etapų, kai žvelgdavome vienas į kitą klaustukų pilnomis akimis, kai ištisas naktis būdavo nepakeliamai sunku kalbėtis, klausytis, išbūti, kai buvome nutolę vienas nuo kito šviesmečiais, nors gana daug laiko praleisdavome kartu. Bet visuomet, net giliausiose santuokos klampynėse kažkur viduje, o gal tiesiog ore tarp mūsų sklandė vidinis žinojimas, kad mes tai įveiksime. Kad bus labai nelengva, bet stengtis verta.

Santuokos pradžioje labai bijojau tų, „kai vargas suspaus“. Bet ilgainiui pradedu matyti, kad būtent įveikti iššūkiai padeda priartėti vienam prie kito, ir daug didesniais žingsniais, nei gali numanyti; kad mėnuo „juodos nakties“ gali suartinti daug labiau nei keleri metai ramaus, patogaus ir rutininio, „nes puikiai sutariam“, gyvenimo; kad iššūkiai nėra nuosprendžiai – tai tiesiog didelės ir neįkainojamos galimybės dar artimiau pažinti vienam kitą ir dar stipriau pamilti.

Dariau, tekėčiau už Tavęs dar kartą!

Darius: Aš tikiu, kad Dievas man atsiuntė žmogų, su kuriuo galėčiau kartu augti, bręsti, mokytis atleisti ir mylėti. O krizės mūsų santuokoje padeda pažvelgti vienam į kitą kitu kampu, atskleisti tai, kas buvo paslėptai pagražinta ir netikra. Sunkių situacijų sprendimas veikia mus kaip terapija, kurios pradžia atrodo beviltiška ir sunkiai išsprendžiama, bet žiūrėdamas retrospektyviai pamatau, kiek ji pakylėjo mus ir davė naujų įžvalgų ateities santykiams. Santuoka su Tavim, Aiste, – geriausias mano gyvenimo sprendimas.

—

Zita: Mūsų šeimoje dažniausiai pasikartojanti krizinė situacija – rytinis išvykimas į darbus ir mokyklą. Gyvename 20 km už miesto. Kartais ryte tenka visiems išvykti vienu automobiliu. Nesutarimai, barniai, nepasitenkinimas kyla dėl vėlavimo. Atrodo, viską stengiuosi pasiruošti iš vakaro. Tačiau kartais būnu pavargusi, pamirštu ką nors, ar sūnus kažką prisimena tik ryte, laiku neatsikelia. Tai gaišina. Be to, Vidmantas pirmas papusryčiauja ir, viską palikęs, išeina, laukia mūsų automobilyje. Kartais pamiršta pasiimti savo priešpiečius. Tai mane erzina. Žinau, kad jei vėluosime, jis pyks. Man tenka sudėlioti maistą į šaldytuvą, pastebėti pamirštus daiktus, kartais išjungti šviestuvus, atitraukti užuolaidas ir pan. Ir kuo daugiau tokių smulkių „galelių“, tuo daugiau tikimybės, kad vėluosime. Kai susėdame važiuoti, jaučiuosi dviprasmiškai: ir kalta, kad vėluoju, ir neteisingai kaltinama. Jei imdavau aiškinti, teisintis, rimtai susipykdavome, nes vyras, atrodo, nelabai suprasdavo mano paaiškinimus. Dabar stengiuosi nutylėti; jei neišeina, bandau trumpai pasakyti. Pasimeldžiame, tada įtampa, pyktis atlėgsta. Nors ir dabar kartais vėluojame.

Vidmantas: Šioje kasdienėje situacijoje visada laikydavau save teisiu ir nukentėjusiu – kasdien keliuosi pirmas, ruošiu pusryčius, keliu sūnų, mankštinuosi. Atrodydavo, kad aš puikiausiai atlieku visas pareigas, bet išeina taip, kad, kartu važiuojant, dažnai vėluoju į darbą, nes visus išvežioju. Kai Zita parašė ir perskaitė, kaip ji išgyvena šią situaciją, man paaiškėjo – kai išeinu pirmas, namuose lieka daug smulkių darbelių, kuriuos vienai sunkoka spėti atlikti. Be to, supratau, jog svarbu sūnui anksčiau gultis, kad galėtų laiku atsikelti – iki tol tam neteikdavau reikšmės.

Anksčiau mažai kalbėdavomės, nelabai klausydavome, ką kuris sako. Dabar skiriame tam daugiau dėmesio. Tai padeda suprasti ir atjausti vienam kitą.

—

Vytautas: Man, kaip turbūt daugeliui vyrų, krizė visada atrodė kažkoks moterų prasimanymas. Įvairūs „pasikandžiojimai“ tarpusavyje ar žmonos pastabos dėl tarpusavio santykių atrodė nereikšminga – maniau, jog čia tik nuotaikų kaita, viskas nurimsta, o kitos šeimos, kurias ištinka krizės, turbūt elgiasi kažkaip ne taip ir specialiai nori vienas kitą įskaudinti.

Kuomet sužinojau apie žmonos neištikimybę, pradžioje prisirišau tik prie paties fakto, ir tai užgožė visa kita mūsų santykiuose. Iš pradžių žmona nežinojo, jog aš apie tai žinau, o man tai vis atrodė kažkokia klaida, kad aš kažką ne taip suprantu. Todėl nesikalbėjau su žmona apie tai, vaikščiojau paniręs į savo mintis, jaučiausi kaltas ją sekdamas, vis planuodavau pasikalbėti su ja ir kartu pasijuokti iš to „nesusipratimo“. Kai bandydavau pradėti pokalbį, vis stengdavausi užduoti „slaptų“ klausimų, kurie viską atskleistų, tačiau kildavo tik dar daugiau nesusipratimų. Kuomet galų gale žmona viską prisipažino, norėjau kuo greičiau viską pakeisti. Atrodė, jog jei tik pradėsiu atitikti jos lūkesčius, visa istorija pavirs netiesa. Antra vertus, norėjau jai parodyti, ką ji blogai daro, kaip mane skaudina, o juk aš tai žinau, ką ji turi daryti, ir tada viskas pasikeis. Tačiau kuo labiau kartojau, jog nepykstu, kuo labiau stengiausi įtikti ir kartu aiškinti bei stengtis keisti jos elgesį, tuo darėsi blogiau.

Viskas į gera pradėjo keistis tik tuomet, kai pripažinau, kad negaliu paveikti žmonos elgesio – galiu kalbėtis su ja, galiu jai sakyti, kas man patinka, kas nepatinka, tačiau negaliu priversti jos elgtis pagal mano įsivaizdavimą. Viskas keitėsi tik tuomet, kai abu pradėjome kalbėtis apie mūsų skirtumus, mūsų jausmus, mūsų norus, mūsų planus. Anksčiau, deja, atrodė, jog abu vienas kitą tobulai suprantame, o savo lūkesčius tik kitas turi pakeisti. Viskas pradėjo keistis tik pripažinus, jog mus ištiko krizė, kad reikia kažką daryti, jei norime ją įveikti. Tik ištikus krizei panorau keistis, sužinoti daugiau apie save ir žmoną, tobulėti, kažko išmokus dalytis su sutuoktine, pasidžiaugti tuo kartu. Krizė tikrai stumtelėjo mane pirmyn ir parodė tikresnį santuokos džiaugsmą.

Elena: Kadangi ateiname į santuoką su savo susikurtais įvaizdžiais, kaip viskas turi būti, kokia aš būsiu žmona, kokiu būdu mane mylės vyras, gyvenimas tai pakoreguoja, nes tokie įvaizdžiai yra tik mūsų sužeistumo padarinys. Krizės yra neišvengiama mūsų sveikimo dalis, nes nėra kito būdo, kad jauna moteris suprastų, jog vyras, būdamas neiniciatyvus, negrabus, nemokantis daryti staigmenų, nežinantis, ką pasakyti sunkioje situacijoje, – tobulas. O mano reikalas tą tobulumą pamatyti.

Artuma