Daugelio krikščionių religinėje sąmonėje Kristaus laukimo ir gimimo minėjimas išlikęs. Šį supratimą formavo ir iki šiol tebeformuoja bei palaiko Bažnyčios tradicija dėka liturginių švenčių ir liturginių metų laikų, tam tikra prasme nešančių savyje amžinybės atspindžius. Tačiau šiandien regimas tylus (o kartais ir triukšmingas) atsitraukimas ir netgi šiurkštus atstūmimas bažnytinės visumos, kuri daugybę šimtmečių palaikė gyvą laukimo viltį, maža to, leido šia viltimi gyventi. Kažkoks tradicinis Kristaus laukimo minėjimas dar išlikęs, bet vis mažiau tikima, kad šis laukimas tikrai ir gyvai gali būti išgyvenamas Bažnyčios viduje. O šis netikėjimas savo ruožtu gimdo abejones ir pačia eschatologinio laukimo tikrove. Todėl kyla klausimas: ar vis tik dar verta laukti Kristaus atėjimo Bažnyčios erdvėje, kurios tarnai yra netobuli ir netgi atstumiantys, erdvėje, kuri, regis, neduoda nieko konkretaus ir yra nebeveiksminga ?

Tiesa, kad nemažą dalį tikinčiųjų atstumia Bažnyčios tarnai. Kai kurios jų elgesio manieros tikrai piktina ir yra sunkiai pateisintos. Prieš kurį laiką visu smarkumu iškilę lytinio vaikų išnaudojimo skandalai dar ir šiandien laiko sužeidę žmonių religinius jausmus ir verčia abejoti Bažnyčios moraliniu autoritetu. Šio elgesio pateisinti negalima. Kaip sakė popiežius emeritas Benediktas XVI, „jei iškiltų bent vienas toks atvejis, jau būtų per daug“. Tačiau vargu, ar toks toli gražu ne visų kunigų elgesys, yra tikroji tikinčiųjų atitolimo nuo Bažnyčios priežastis. Juk ir toliau yra nepalyginamai daugiau Bažnyčios tarnų, kurie išties autentiškai siekia šventumo. Perkeisdami ir išdalindami gyvenimo duoną, drąsiai lipdami iš žmogiško saugumo garantijų, verždamiesi iš kasdienybės dalykų ir gręždamiesi į amžinuosius jie ir toliau traukia tikinčiuosius į autentišką susitikimą su Kristumi ir todėl į jų sielų išganymą.

Naujas vilties pavidalas: tikėjimas pažanga

Egzistuoja kitos, nepalyginamai svarbesnės atitolimo nuo Bažnyčios priežastys ir kartu laukimo joje kliūtys. Jas trumpai, bet aiškiai ir įtikinamai pateikia popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Spe salvi apie krikščionišką viltį. Pontifikas teigia, kad šiandien regime naują vilties pavidalą – tikėjimą pažanga, kuri atnešė krikščioniškos vilties krizę. Popiežius mini filosofą Francisą Baconą, atlikusį didelę istorinę pervartą. Kaip ji atrodo ? Naujų techninių laimėjimų šviesoje, Baconas ima ieškoti neseniai surasto mokslo ir praktikos santykio, kuris turi įgalinti žmogų aiškinti gamtą pasitelkiant jos dėsnius. Teologijos lygmeniu tai reikštų: žmogui Dievo duota ir per pirmąją nuodėmę prarasta valdžia kūrinijai būsianti atkurta (plg. Spe salvi nr. 16).

Bet Benediktas XVI pastebi, kad tai apvertė aukštyn kojom atpirkimo sampratą: „atkūrimo to, ką žmogus prarado išvarytas iš rojaus, iki šiol laukta iš tikėjimo į Jėzų Kristų, ir tai laikyta „atpirkimu“. Dabar šio „atpirkimo“, prarasto „rojaus“ atkūrimo laukiama nebe iš tikėjimo, bet iš neseniai sukurto mokslo ir praktikos ryšio“ (Spe salvi nr. 17). Tikėjimas naujos teorijos šviesoje neneigiamas, bet jau tampa nebesvarbus. Negana to, popiežius pastebi, kad į šią pažangos idėjos šerdį vis labiau prasiskina kelią dvi kategorijos – protas ir laisvė. Gimsta proto ir laisvės karalystės, kurios jau savaime turi atnešti naują visiškai išlaisvinto žmogaus būvį. (plg. Spe salvi nr. 18). Šis naujas pasaulėvaizdis pagimdė Prancūzijos revoliuciją, kuri įsteigė proto ir laisvės valdžią kaip politinę tikrovę. Vėliau iškilo Karlo Marxo moksliškai apmąstyta politikos teorija, siekusi galutinai „atpirkti“ žmogų, bet galiausiai įstūmusi ištisas tautas į dideles kančias. (plg. Spe salvi nr. 20-21). Todėl Benediktas XVI teigia, kad protas ir laisvė gali valdyti tik tada, kai ir vienas, ir kitas yra atviri „gelbėjančioms tikėjimo jėgoms“. Žmogaus protas iš tiesų tampa žmogišku, kai yra susijęs su tikėjimu, o „žmogaus laisvė visuomet reikalauja laisvių sambūvio“. Tik tuomet pažanga yra tikra pažanga (plg. Spe salvi nr. 23).

Todėl popiežius vienareikšmiškai daro išvadą: „Francisas Baconas ir jo įkvėptų šiuolaikinių intelektinių srovių sekėjai suklydo manydami, kad žmogus yra atperkamas per mokslą“. (plg. Spe salvi nr. 25). Ši išvada priveda Benediktą XVI prie itin svarbaus tvirtinimo: „Ne mokslas atperka žmogų. Žmogus atperkamas meile. [….] Žmogui reikia besąlygiškos meilės. Reikia tikrumo leidžiančio ištarti: „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom 8, 38-39). Žmogus, kad ir kas jam nutiktų, yra „atpirktas“ tada, ir tik tada, kai tokia besąlygiška meilė su jos besąlygiškumu egzistuoja“ (Spe salvi nr. 26).

Istorinio laukimo apžavai

Popiežiaus pastebėjimai leidžia tvirtinti, kad šis naujas vilties pavidalas atnešė ir naują laukimo sampratą. Užuot laukusi eschatologinės tikrovės, kuri stato žmogų į teisingo gyvenimo poziciją, laiduojamą besąlygiška Dievo meilė, gebančia tikrai vaduoti žmogų jau dabar, šiandienis tikėjimas pažanga stato žmogų į istorinio laukimo poziciją, kur visko laukiama iš šiapusinės tikrovės. Juk yra naivu laukti geresnio pasaulio, tuo tarpu, kai žemiška tikrovė kenčia ir reikalauja mūsų įsipareigojimo „čia“ ir „dabar“ ! Antai, vienas marksizmo ideologas kartą yra pasakęs: „Laikas praleistas maldoje yra nuostolis gamybai !“.

Beje, krikščionys jaučiasi pilnai atsakingi už žemiškąją tikrovę ir nuo jos gerovės nebėga, tačiau jie kartu žino, kad vien tik istorinio laukimo tikrovė niekada nebus galutinai pasotinta ir niekada galutinai neišvaduos žmogaus. Technologinės pažangos pasiekimai niekada nepamaitins visų pasaulyje badaujančių žmonių, todėl išimtinai istorinis laukimas negali užimti anapusinio laukimo vietos. Priešingai gi, jei istorinis laukimas yra autentiškas, jis neatstums eschatologinio laukimo, nes geresnis pasaulis, kurį atneš laikų pabaiga, sieks žemišką pasaulį ne sugriauti, bet jį perkeisti ir galutinai išvaduoti. Kokia pažangi technika bebūtų, ji neužbėgs už akių gilioms metafizinėms tikrovėms, kaip antai nepagydoma liga ar mirtis. Technika niekada nebus pajėgi sustabdyti gamtos nelaimių, kurios ateina kaip vagis ir nusineša nekaltas gyvybes (tai parodė neseni įvykiai Filipinuose ir net Rygoje).

Visos šios tikrovės tarsi parodo, kad žmogus iš tikrųjų negali pilnai valdyti savo gyvenimo, kad gyvenimas yra aukštesnė tikrovė, kuri yra duodama ir gali būti atimta. Žodžiu, technika niekada neatpirks nei žmogaus, nei visatos, nes ir žmogų, ir visatą gali atpirkti tik besąlygiška Dievo meilė, parodyta Jėzuje Kristuje, jau dabar duota per viltį ir pilnatviškai būsianti suteikta laikų pabaigoje. Akivaizdu, kad kas neturi tokios vilties, tas ir nelaukia. Ir priešingai: laukia tik tas, kuris viliasi. Todėl, norint viltis ir laukti, vadinasi laikytis ir išgyventi besąlygišką Dievo meilę, kuri vienintelė išgano, reikia erdvės, kuri šią meilę suteiktų. O ta erdvė kaip tik ir yra Bažnyčia, kuri yra kaip motina, gavusi motinystę iš Mergelės Marijos ir nešiojanti savo vaikus.

Marijos motinystė

Pamaldumas Mergelei Marijai Advento metu yra savaime suprantamas ir priimtinas, dažnai ir tiems, kurie nuo Bažnyčios tolsta. Kartu su Marija, kuri išgyveno savo motinystę kaip kiekviena motina ir sykiu ypatingu būdu, Bažnyčia laukia Kristaus gimimo šventės. Vis dėlto Marijos vieta liturgijoje pranoksta jos Nekaltojo Prasidėjimo šventės akimirkas, kurias visa Bažnyčia šventė praėjusį pirmadienį. Mergelės vaidmuo stipriau išryškėja prieš pat Kalėdas Bažnyčiai skaitant pirmąjį Luko Evangelijos skyrių. Šis skyrius pateikia gerai žinomą ir tikrai sklidiną vilties ir džiaugsmo Marijos giesmę „Magnificat“, kurią vienuoliai gieda kiekvieną dieną. Elzbietos aplankymo metu, Marija išgyvena giluminį egzistencinio džiaugsmo potyrį prieš savo akis regėdama tikrojo išganymo atėjimą, Abraomui suteikto pažado išsipildymą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! [….] jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“ (Lk 1, 46-49. 54-55).

Bažnyčios motinystė

Įdomu, kad šiame apsilankyme, Tradicija Marijoje atpažino Bažnyčios motinystę, maža to, jos nėštumą. Šį tapatinimą randame cistersų abato Izaoko Žvaigždiečio 51 homilijoje (XII a.), kurią norime pristatyti. Izaokas lygina Bažnyčią su Marija žvelgdamas į šv. Augustino mintį, pasak kurios Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o šio Kūno galva yra Kristus. Šią analogiją iš tikrųjų jau randame laiške Efeziečiams: „Dievas, sako šv. Paulius, „visa jam (t.y. Kristui) palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1, 22-23), tačiau šv. Augustinas ją savaip paaiškina teigdamas, kad kai Bažnyčia gieda psalmes, Kristaus Galvos balsas susijungia su Kristaus Kūno narių balsu (plg. psalm. 30,2 aišk.). Iš šio susijungimo turime vieną Kūną, negana to, kitur Augustinas pasakys, kad Kūnas ir Galva sudaro visą Kristų (Christus totus).

Kaip tik šią augustiniškąją viziją Izaokas Žvaigždietis pritaiko Marijos ir Bažnyčios santykiui. Jis sako: „Jos abi yra motinos, abi mergelės; kiekviena jų gimdė iš Šventosios Dvasios, ne iš kūniško geismo; kiekviena Dievui Tėvui davė palikuonį be nuodėmės. Viena, pati būdama be nuodėmės, Kūnui pagimdė Galvą; kita, gavusi visų nuodėmių atleidimą, Galvai davė Kūną. Kiekviena iš jų Kristaus motina, tačiau nė viena be kitos negali pagimdyti viso Kristaus“. Izaokas tęsia: „Todėl tą pat, kas Dievo įkvėptuose raštuose bendrai sakoma apie mergelę motiną Bažnyčią, atskirai galima pasakyti apie mergelę Mariją; ir kas ypatingai sakoma apie motiną mergelę Mariją, tas bendrais bruožais tinka ir mergelei motinai Bažnyčiai, ir kai kalbama apie katrą nors vieną, tuos žodžius beveik vienodai, lygiai taip pat galima suprasti kaip skirtus ir vienai, ir kitai“ . Ir toliau: „Kiekviena ištikima siela savotiškai yra Dievo Žodžio sužadėtinė, Kristaus motina, dukra ir sesuo, mergelė ir vaisinga moteris. Ką Dievo išmintis, tai yra Dievo Žodis, kalba bendrai, tas skirta Bažnyčiai, ką ypatingai – tas Marijai, o ką atskirai, tas skirta kiekvienai tikinčiai sielai“. Ir abatas užbaigia: „Todėl Šventraštyje ir yra tokie žodžiai: Viešpaties dalyje yra mano paveldas. Čia bendroji Viešpaties paveldo reikšmė yra Bažnyčia, o ypatingoji – Marija, o atskirai paveldas reiškia kiekvieną tikinčiąją sielą. Kristus Marijos įsčių prieglobstyje pasiliko devynis mėnesius, Bažnyčios tikėjimo prieglobstyje jis pasiliks iki pasaulio pabaigos, o pažintoje ir mylimoje tikinčiojo sieloje – per amžių amžius“.

Bažnyčios asmuo

Iš šių Izaoko Žvaigždiečio minčių, kurios tapo Bažnyčios Tradicija, aikštėn iškyla Bažnyčios motinystės tikrumas, jos būtinumas, negana to, abatas leidžia suprasti, kad vien Marijos motinystės nepakanka; reikia dar Bažnyčios motinystės, be kurios ir Marijos motinystė būtų nepilna ir sunkiai suprantama. Bažnyčios motinystės tema tam tikra prasme iškelia ir kitą svarbų požymį – jos asmeniškumą. Bažnyčios asmens tikrovę praėjusiame šimtmetyje pabrėžė ypač šveicarų kardinolas Charles Journetas, savo trijų tomų veikale „L’Église du Verbe incarné“ (Įsikūnijusio Žodžio Bažnyčia). Tiesa, asmeniškumą Bažnyčia gauna iš Kristaus, kuris ją pasirinko savo Sužadėtine, kaip asmuo pasirenka asmenį. Šis santuokinis ryšys tapo galimas per Šventosios Dvasios – dieviškojo Asmens – veikimą. Svarbu pastebėti, kad šis asmuo yra šventas, kaip giedama Credo kiekvieną sekmadienį: „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią…“.

Tačiau Bažnyčios asmens šventumo sąvoka mus grąžina prie minėtų Bažnyčios tarnų skandalų ir kelia klausimą: kaip Bažnyčia gali būti šventa, jei jos tarnai yra nusidėjėliai ? Tai tikras prieštaravimas, kuris išties trikdo loginį mąstymą. Bet šis prieštaravimas gali įgauti naujos ir tikros šviesos, jei suvokiama, kad pvz. žvelgiant į žmogų, negalima tapatinti jo asmens su jo nuodėmingais veiksmais. Dar daugiau, atleidimas prasideda tada, kai žmogus pradeda atskirti jį įskaudinusio žmogaus veiksmus nuo skriaudiko asmens, kurį pats Dievas myli ir trokšta jam gera. Šia prasme, negalima teisti net žmogžudžio; visa, ką reikia teisti, tai jo nusikalstamus veiksmus. Todėl, kaip žmogaus asmuo yra visuomet geras, bet jo veiksmai gali būti blogi, taip ir Bažnyčia: jos asmuo yra šventas, bet jos tarnai – nusidėjėliai. Bažnyčios asmuo yra šventas, nes šis šventumas atiteka iš paties Kristaus (plg. Lumen Gentium nr. 39). Todėl negalima kalbėti apie „Bažnyčios“, bet tik apie „jos tarnų“ nuodėmę. Tačiau reikia pridurti, kad tikinčiųjų akyse tarnų nuodėmės gali užtempti tamsią skraistę ant visos Bažnyčios, todėl ir Vatikano II Susirinkimas pasakys, kad Bažnyčia yra „šventa ir kartu pašaukta apsivalyti“ […] Šioje žemėje jos šventumas dar netobulas, bet tikras. (plg. Lumen Gentium nr. 8 ir 48). Todėl jei Bažnyčios asmuo yra šventas, tai visai nebūtina jos palikti, nors ir jos tarnai yra nusidėjėliai!

Pasilikti ir laukti Bažnyčios įsčiose

Grįžtant prie Bažnyčios motinystės, Izaoko Žvaigždiečio homilija iškėlė kartu ir Bažnyčios nėštumo mintį. Tokia nėštumo tikrovė, regis, labiausiai įtikinamu būdu atskleidžia besąlygiškos Dievo meilės buvimą joje, meilės, apie kurią kalbėjo popiežius Benediktas XVI ir kuri vienintelė gali žmogų atpirkti ir tikrai jį išvaduoti. Akivaizdu, kad ši meilė nesileidžia matuojama taip tiksliai, kaip tai atlieka pažangūs technologiniai aparatai; juk meilė pačia savo prigimtimi nematuojama jokia technika ir jokiais aparatais. Todėl ne iškart aiškiai atsiskleidžia jos teikiama nauda žmogaus gyvenimui, ilgai neaišku, ką ji konkrečiai duoda ir ko iš jos galima laukti. Jos pamatuoti negalima ir todėl, kad ji tam tikra prasme yra metafizinė tikrovė, dėl kurios žmogus nėra visiškai tikras ir kuri slysta iš rankų. Ar gali jauni sužadėtiniai būti visiškai tikri, kad visą gyvenimą liks ištikimi vienas kitam ? Jie tai pažada ir viliasi savo pažadą ištesėti, bet ar gali būti visiškai tikri ? Ar gali jie kažkaip sužinoti, kada jų santuoką išskirs mirtis ar nutrauks laimingą gyvenimą sunki liga ?

Pasilikti prie besąlygiškos meilės, kuri slypi Bažnyčioje galbūt todėl ir yra sunku, kad šios meilės negalima kažkaip „pasiimti“, jos negalima „pasigaminti“, ja negalima laisvai disponuoti. Ne. Ją galima tik priimti kaip dovaną, ją galima tik gauti, žodžiu, ji yra duodama. Kaip tik čia pasimato būtinybė išeiti iš noro kažkaip „pasigaminti“ savo išganymą, nes tikrojo išganymo „pasigaminti“ negalima. Jį galima tik priimti, jo galima tik laukti ir laukti tik ten ir tik toje erdvėje, kur jis yra duodamas. Bažnyčia nėra išganymo tiesos savininkė. Ji ją gavo iš Viešpaties ir skelbia visoms tautoms. Kaip tik todėl joje regime atsivėrusią erdvę, kurioje tikrai galima laukti ateinančio šiandien ir ateisiančio Kristaus laikų pabaigoje. Bažnyčia nesiekia išlaisvinti žmogų iš visų jo sunkumų, kuriuos pašalinti žada technikos pažanga ir šitaip sukurti tobulą pasaulį jau čia žemėje.

Bažnyčia skelbia – o tai jau kita kliūtis joje pasilikti ir joje laukti – kad „žmogus išties išganomas ne kitaip, o Kryžiumi, priimdamas kančią – kentėjimą savęs paties ir pasaulio, kuris Dievo kančioje tapo išlaisvinančios prasmės vieta“ (plg. Kard. Ratzingeris „Kodėl aš dar Bažnyčioje ?“). Todėl Bažnyčia yra verta, kad joje žmogus pasiliktų, nes ji yra Motina, kuri savo vaikus myli ir trokšta jų gyvenimo, trokšta, kad jie apsčiai gyventų, kad jie tikrai lauktų. Bažnyčia yra verta, nes tik jos įsčiose galima išgyventi Dangiškojo Tėvo įsčių bedugnę ir besąlygišką meilę, kuri jau neprašo jokio paaiškinimo, nes yra pirmapradė, tikrasis ir vienintelis pasaulio pradas.

Br. Lukas Skroblas OSB

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas