Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

***

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“

„Alkis ir troškulys“ yra labai intensyvios patirtys, nes atitinka pirminius poreikius ir susijusios su išgyvenimo instinktu. Kai kurie žmonės lygiai taip intensyviai trokšta teisingumo ir labai karštai jo ieško. Jėzus sako, kad jie bus pasotinti, nes teisingumas anksčiau ar vėliau ateis. Mes galime prisidėti prie to, kad tai įvyktų, net jei ne visada regime savo pastangų vaisius.

Tikrovė liudija, kaip lengva įsitraukti į korupciją, į kasdienę „duodu, kad duotum“ politiką, kur viskas tampa verslu.

Tačiau teisingumas, siūlomas Jėzaus, nėra toks, kokio ieško pasaulis, dažnai suterštas niekingų interesų, vienaip ar kitaip manipuliuojamas. Tikrovė liudija, kaip lengva įsitraukti į korupciją, į kasdienę „duodu, kad duotum“ politiką, kur viskas tampa verslu. Ir kiek daug žmonių kenčia dėl neteisingumo, kiek daug bejėgiškai stebi, kaip kiti dalijasi gyvenimo pyragą. Kai kurie atsisako kovoti dėl tikro teisingumo ir renkasi nugalėtojų pusę. Tai neturi nieko bendra su Jėzaus giriamu teisingumo alkiu bei troškuliu.

Toks teisingumas kiekvieno gyvenime virsta tikrove tada, kai priimami teisingi sprendimai, ir reiškiasi teisingumo vargšams bei silpniesiems siekimu. Žodis „teisingumas“ tikrai gali būti ištikimybės Dievo valiai visu savo gyvenimu sinonimas, tačiau suteikiant jam pernelyg plačią reikšmę užmirštama, jog teisingumas pirmiausia reiškiasi teisingumu bejėgiams: „Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 17).

Atsidėti teisingumui to alkstant bei trokštant – štai šventumas.

„Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“

Gailestingumas turi du aspektus: duoti, padėti, tarnauti kitiems ir atleisti, suprasti. Matas šitai sutraukia į aukso taisyklę: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (7, 12). Katekizme mums primenama, kad šis įstatymas tinka „visais atvejais“, ypač tada, kai žmogus „kartais patenka į tokią padėtį, kurioje jo moralinis sprendimas esti nepatikimas“.

Duoti ir atleisti reiškia mėginti atspindėti savo gyvenime mažą dalelę apsčiai duodančio bei atleidžiančio Dievo tobulumo. Todėl Luko evangelijoje nerandame žodžių: „Būkite tokie tobuli“ (Mt 5, 48), bet: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota“ (6, 36–38).

Po to Lukas priduria dar kai ką, ko neturėtume išleisti iš akių: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (6, 38). Toks pat saikas, kurį naudojame suprasdami kitus ir jiems atleisdami, bus taikomas ir atleidžiant mums patiems. Toks pat saikas, kokiu atseikime kitiems, bus taikomas atlyginant mums danguje. To niekada neturėtume užmiršti.

Pravartu atminti, kad mes visi esame gavę atleidimą. 

Jėzus nesako: „Palaiminti planuojantys atkeršyti“, bet palaimintais vadina tuos, kurie atleidžia ir tai daro „iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Pravartu atminti, kad mes visi esame gavę atleidimą. Jei nuoširdžiai artinsimės prie Viešpaties ir atidžiai įsiklausysime, galbūt kai kada išgirsime priekaištą: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ (Mt 18, 33).

Žvelgti ir elgtis kupinam gailestingumo – štai šventumas.

 

Bernardinai.lt