Uoli krikščionė atkako prie Dangaus vartų. Visa drebėjo iš baimės. Šventasis Petras širdingai ją priėmė. Stengėsi ją padrąsinti, tačiau rimtai pasakė: „Patekti į rojų reikia šimto taškų.“

Šaunioji moteris ėmė vardyti: „Visą gyvenimą buvau ištikima savo vyrui. Krikščioniškai auklėjau vaikus; nors didelių darbų nenuveikiau, stengiausi daryti visa, ką galėjau. Dvidešimt dvejus metus mokiau katekizmo. Misijose dirbau savanore, bendradarbiavau su „Caritu“. Visuomet stengiausi palaikyti šalia esančius žmones, ypač kleboną ir savo kaimynus…“

Kai nutilo, norėdama įkvėpti oro, šventasis Petras tarė: „Du taškai su puse.“

Moteriai užgniaužė kvapą.

Ėmė vardyti toliau: „Dar… Ak, taip! Slaugiau savo pasenusius tėvus. Atleidau seseriai, kuri kovojo su manimi dėl palikimo… Ir… Štai! Niekuomet nepraleidau sekmadienio Mišių, išskyrus dienas, kai gimdžiau vaikus. Taip pat dalyvaudavau gavėnios dvasinėse pratybose ir konferencijose… Visuomet sukalbėdavau poterius… Ir Rožinį gegužės mėnesiais…“

Šventasis Petras suskaičiavo: „Dabar trys taškai.“

Moteris neteko drąsos. Kaip ji surinks šimtą taškų? Juk svarbiausius dalykus jau pasakė ir nebežinojo, ką dar prisiminti.

Su ašaromis akyse gailiu balsu ištarė: „Jei taip, tuomet galiu pasikliauti tik Dievo gailestingumu!…“

„Šimtas taškų!” – paskelbė šventasis Petras.

„Viešpats yra mylintis ir gailestingas,

Lėtas supykti, kupinas ištikimosios meilės. <…>

Kaip aukštai nuo žemės yra dangūs,

Taip didis yra jo gerumas pagarbiai jo bijantiesiems;

<…>

Kaip tėvas gailisi vaikų,

Taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančiųjų.

Jis juk žino, iš ko mes padaryti,-

Atsimena, jog mes esame dulkės.“

(Psalmė 103,8. 11. 13)

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016