Ištrauka iš „Katalikų pasaulio leidinių“ knygos.

Kas atsitiko išpažinčiai? Eilių prie klausyklų nebėra. Ar katalikai tiesiog nebeina išpažinties? Kaip šiandien švenčiamas šis sakramentas?

Kai buvau pradinukas, kiekvieną šeštadienio vakarą su mama ir tėčiu žingsniuodavome į bažnyčią išpažinties. Niekada net nesusimąsčiau, kodėl taip elgiamės. Tuo metu atrodė, kad geriems katalikams tai daryti paprasčiausiai privalu. Dabar suprantu, jog išpažinties eidavome tam, kad, apsivalę nuo nuodėmių, kitą dieną per rytines šv. Mišias galėtume priimti šv. Komuniją. Nebuvome susitepę mirtina nuodėme ar netekę malonės būsenos, – esu tikras, kad ir mano tėvai nebuvo, – tačiau šeštadienio išpažintis padėdavo mums tapti šven­tesniems prieš priimant Eucharistijos sa­kramentą.

Šiandien pastebime du pokyčius: į Eucharistiją žiūrima kaip į atleidimo sakramentą, o į Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą – daugiau nei vien (net pirmine prasme) į pasirengimą šventajai Komunijai. Eucharistija simbolizuoja nuostabią Dievo meilę ir atlaidumą. Dažnai girdžiu sakant: „Esu katalikas ir tvirtai tikiu, kad išpažintis naudinga, bet nežinau, kaip geriausiai švęsti šį sakramentą. Ką daryti, kad išpažintis duotų daugiau naudos ir teiktų didesnį nusiraminimą?“ Jeigu šie žodžiai išreiškia ir jūsų jausmus bei rūpestį dėl Atgailos ir Sutaikinimo sakramento, ši knyga suteiks jums naudingų patarimų ir kiek apramins. Žinau, kad yra katalikų, kurie perskaitę knygos pavadinimą Išpažintis tik mestels: „Kam man reikia dalyko, kurio nedariau šimtą metų?!“ Šį sakramentą švenčiu ir kaip atgailautojas, ir kaip nuodėmklausys, todėl galiu patikinti, kad jis yra dovana šių laikų Bažnyčiai. Taigi šia knyga noriu padrąsinti visus katalikus švęsti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą.

Kas yra išpažintis?

Visi žinome, kad išpažintis – tai vienas iš septynių sakramentų. Kaip prisimename, per tikybos pamokas buvome mokomi, kad ją reikia atlikti kartą metuose. Per šv. Velykas ar šv. Kalėdas? Ar tik tada, kai padarai kažką blogo tam, kuris to nenusipelnė? O gal todėl, kad šią savaitę išpažinties klausosi mielasis kunigas Robertas, kuris, dievaži, „nesiryš“ skirti didelės atgailos?

Bet kuo gi išpažintis papildo mūsų tikėjimą? Kaip ji siejasi su tuo, ką patiriame per šv. Mišias? Kaip dažnai turime ją atlikti? Ar įmanoma jos eiti per dažnai? Visais šiais klausimais tėvas Richstateris pasidalys savo įžvalgomis.

Šv. Mišios ir atleidimas

Kol šv. Mišios buvo laikomos lotyniškai, nežinojau, ar dažnai maldose minimas atleidimas. Dabar kiekvieną sekmadienį, kaip ir visi, esantys bažnyčioje, girdžiu: „Tepasigaili mūsų visagalis Dievas ir, atleidęs kaltes…“ (Gailesčio aktas); „Tu naikini pasaulio nuodėmes – pasigailėk mūsų!“ (Garbės himnas); „suteik dalį su savo šventaisiais apaštalais ir kankiniais… ir visais šventaisiais. Priimk mus į jų bendriją ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl savo atlaidumo“ (I Eucharistijos malda); „Tėve mūsųatleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Viešpaties malda); „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Viešpatie, nesu vertas (-a), kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“ (malda prieš Komuniją). Aukojant Eucharistiją girdime, kaip Kristus ragina: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti.“ O šventojoje Komunijoje esu viena su Kristumi ir Bažnyčia. Kaip nuodėmės atitolina mane nuo Kristaus ir Bažnyčios, taip šventoji Komunija suartina mane su Kristumi ir Jo nariais. Patiekalai, ypač ritualiniai, tradiciškai simbolizuoja atleidimą ir sutaikinimą. Todėl nenuostabu, kad daugeliui katalikų sekmadienio Eucharistija yra įprastas sakramentas, per kurį žmonės pajaučia, jog jų nuodėmės atleistos.

Ar katalikui privalu eiti išpažinties?

Pagal galiojančius Bažnyčios įstatymus, asmuo, sąmoningai darantis nuodėmę, negali švęsti šv. Mišių nei priimti Viešpaties Kūno Komunijoje, kol neatliko išpažinties, nebent būtų svarbi priežastis ir jis neturėtų galimybės prieiti išpažinties (žr. KTK 916 kanoną). Prisiminkime palyginimą apie sūnų palaidūną: nuo šeimos nutolęs vaikinas sugrąžinamas prie kasdienio šeimos stalo. Jis išpažino savo kaltę ir paprašė atleidimo. Tačiau, kad vėl taptų sūnumi, turėjo grįžti namo ir būti sutaikytas. „Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 23–24). Kad nuo Dievo ir Bažnyčios per sunkią (mirtiną) nuodėmę nutolę ir prie Dievo stalo grįžti trokštantys katalikai galėtų „grįžti namo“, Bažnyčia suteikia Atgailos sakramentą. Tik tokiu atveju katalikai privalo švęsti šį sakramentą. Paprastai sutaikinimą švenčiame ne dėl to, kad privalome, o dėl to, kad šis sakramentas – tai malonę mums rodančio Dievo, kuris savo gailestingumą parodė pasauliui, kai Kristaus krauju ant kryžiaus sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje, ženk­las ir jo šventimas.

Išpažintis – rimtas reikalas

Rašydamas apie Atgailos sakramento teikimo tvarkos pokyčius, įgyvendintus iš karto po Vatikano II Susirinkimo, tėvas Leonardas Folis OFM pabrėžė, kad šiandien vyskupai skiria atgailą daug konservatyviau nei anksčiau, ir paaiškino:

„Savaime suprantama, vyskupai turi mąstyti plačiau. Atliekant išpažintį svarbiausia peržengti tradicinius rėmus ir į šio dalyko esmę pažvelgti naujai.

Bažnyčios vadovai moko, kad Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra ypač svarbus mirtinos nuodėmės atveju. Jis nėra paprastas, eilinis dalykas. Išpažinties einame ne tam, kad, pasijautę geriau ir atsikratę nuodėmės naštos, šį sakramentą vėl kurį laiką pamirštume. Kitaip tariant, šį sakramentą turime švęsti tinkamai arba iš viso jo nešvęsti”.

Vargu ar daug ką būtų galima apkaltinti per dažnu išpažinties atlikimu, ypač šiais laikais, tačiau tėvo Folio žodžiai mums primena ne tokią jau tolimą praeitį, kai šio sakramento šventimas buvo daugelio kasdienybės dalis. Gal nuo to laiko ir nutekėjo nemažai vandens, tačiau nereikėtų pamiršti, kad išpažintis, kaip ir visi Bažnyčios sakramentai, yra rimtas reikalas ir negalima jos atlikti paviršutiniškai (kaip anksčiau) arba per retai (kaip dabar).

Taigi, ką turėtume daryti, kad nepradėtume nuo išpažinties išsisukinėti arba kad neitume jos per dažnai ir ji neprarastų savo tikrosios prasmės? Visų pirma, būtina suprasti, kaip šis sakramentas padeda mums patenkinti savo žmogiškus poreikius ir sustiprinti savo santykį su Dievu. Apie tai – kitame skyriuje.

Iš knygos: Mary Carol Kendzia. Išpažintis (Katalikų pasaulio leidiniai, 2013)

Vertė Irma Milevičiūtė

Katalikų pasaulio leidiniai