Mokslingas, plačiai gerbiamas rabinas buvo pakviestas į vieną prestižiškiausių miesto kultūros centrų skaityti pranešimo apie Išėjimą iš Egipto vergovės. Išsilavinusi, nuovoki publika įdėmiai klausėsi kiekvieno jo žodžio.

Rabinas papasakojo apie kritusią iš dangaus maną: „Viešpats siuntė iš dangaus duonos, kuri buvo paplotėlio su medumi skonio. Duonos buvo tiek, kiek reikėjo vienai dienai. Jos nelikdavo iki kitos dienos, išskyrus penktadienį. Kai saulė imdavo kaitinti, ji ištirpdavo…“

Vienas klausytojas jį pertraukė: „Koks laiko švaistymas! Kodėl tik vienai dienai? Ar nebūtų buvę geriau, jei Dievas būtų siuntęs bent vienus metus išliekančio maisto? Tai būtų praktiškiau ir lengviau…“

Rabinas, kaip paprastai, atsakė papasakodamas istoriją: „Didis karalius turėjo sūnų. Šis buvo tik vaikas, tačiau ateityje turėjo užimti sostą, tad jo ugdymas buvo visos šalies reikalas. Įstatymas skelbė, jog karalius gali matytis su sūnumi tik sykį per metus. Karalius labai mylėjo savo berniuką, o jaunasis princas labai mylėjo savo tėtį. Jie labai norėjo daugiau laiko praleisti kartu! Tačiau įstatymas buvo nepermaldaujamas. Taip ilgainiui jie tapo svetimi.“ Ir tęsė: „Todėl Dievas kasdien siuntė savo dovaną…“

 

Todėl mes kasdien meldžiamės.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“