Švelnus įtikinėjimas ir įsakmūs nurodymai, tylus šnabždesys ir aštrios, skaudžios pastabos… – sąžinės balsas kiekvienam skamba skirtingai. Vienuolis tai pavadino „Dievo balsu žmoguje“, vyskupas – „paskutine instancija“, psichologė – „drauge bei pagalbininke“, žurnalistė – „fantomu“, jaunuolė – „vidiniu laikroduku“, o vaikas – „vaiduokliu-geriečiu“. Apie sąžinę anksčiau ar vėliau, daugiau ar mažiau susimąsto visi (ypač – mirties akivaizdoje). Ji gali tyliai kuždėti arba „kaip krokodilas kapoti dantimis“. O nuolat ją ignoruojant, gali ir nutilti… Kaip budėti, kad sąžinė neužmigtų? Kaip ji veikia mumyse?..

 

 

 

 

 

 

Lapkričio mėnesio Artumos žurnalo numerį galite įsigyti Zarasų bažnyčioje