Nuo ankstyvųjų viduramžių Bažnyčioje buvo minima visų mirusiųjų diena, kuri dažniausiai buvo švenčiama iškart po Velykų, pavyzdžiui, Sekminių antrą dieną arba pirmadienį po Švč. Trejybės sekmadienio.

Kristaus Prisikėlimo šventė, Velykos, ir per Kristų mirusiems atvertas Dangus bei mirusiųjų paminėjimas buvo siejami dalykai. Būtent dėl to popiežius Jonas XXIII apie Velykas kalbėjo kaip apie „visų mirusiųjų šventę“.

Bažnyčioje jau nuo II a. yra žinomos krikščioniškos maldos už mirusiuosius. VII a. Izidorius Sevilietis (Isidorus Sevilla) savo vienuoliams nurodė dieną po Sekminių švęsti Eucharistiją už mirusiuosius. Prie tokios praktikos prisijungė ir kiti vienuolynai.

Nuo 998 m. Kliuni (Cluny) vienuolyno abatas Odilo šią šventę perkėlė į lapkričio antrą dieną, po Visų Šventųjų šventės. XI amžiuje ši šventė jau buvo plačiai paplitusi, o Romoje ji buvo pradėta švęsti tik XIV amžiuje.

Istorija, ypač pirmųjų amžių, akcentuoja šios šventės velykinį atspalvį. Čia nėra vietos neprotingai mirties baimei, kurią galėčiau iliustruoti skaityta istorija – senu indų pasakojimu apie žmogų, pasmerktą praleisti naktį kameroje su nuodinga gyvate. Istorija tokia:

„Kiaurą naktį žmogus išsigandęs stovėjo kameros kampe. Bijojo net smarkiau kvėpuoti, kad gyvatė jam neįkirstų. Kai pirmieji aušros spinduliai pasiekė kamerą, kitame kampe jis įžiūrėjo gyvatę. Lengviau atsiduso, kad jos neįsiutino. Vėliau, kai dar labiau prašvito ir visai išaušo, žmogus pamatė, kad kameros kampe gulėjo ne gyvatė, o sena virvė“.

Taigi, kalbėjimas apie Vėlines kaip gedulo dieną netikslus. Tad ką mes šią dieną švenčiame?

Pomirtinį Dievo teismą mes dažnai įsivaizduojame tarsi procesą, kuriame vieniems paskelbiamas išteisinantis, kitiems – pasmerkiantis nuosprendis.

Tačiau nepamirškime, kad hebrajiškas žodis „safat“ iš pradžių reiškė ne „teisti“, bet „vykdyti teisingumą“. Kitaip tariant, svarbu išlaisvinti iš priešo, išgelbėti.

Vadinasi, Dievo teismas bus galutinė ir visuotinė Dievo pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. Todėl pirmieji krikščionys karštai troško tos dienos. Tai liudija šūksnis „Marana tha“ (Ateik!), kurį jie kartodavo liturginiuose susirinkimuose (plg. Apr 22, 17-20).

Vėliau, veikiant lotyniškajam teisingumo supratimui, į teismą imta žiūrėti kaip į sąskaitų suvedimą. Tai kėlė jau ne viltį dalyvauti triumfe, bet greičiau kankinantį netikrumą, nežinomo nuosprendžio baimę.

XI amžiuje buvo manoma, kad dauguma žmonių bus pasmerkti. Šventasis Bernardas neabejojo, kad tik labai nedaugelis išsigelbės. O XIII amžiuje Bertholdas de Ratisbona pasakys, kad išsigelbėja tik vienas iš šimto tūkstančių.

XVII amžiuje Malebrancheas kiek sušvelnino šią proporciją, tačiau išsigelbėjusių vis tiek buvo nedaug: „Iš tūkstančio asmenų nebus ir dvidešimties tikrai išsigelbėjusių. Pasmerktųjų bus dešimt, dvidešimt kartų daugiau nei išrinktųjų“.

Taigi senoji „Dies Domini“ (Viešpaties diena) vis labiau virto „Dies irae“ (Rūstybės diena), kurią labai vaizdingai išreiškė Mikelandželas: šiurpą keliančioje Siksto koplyčios freskoje pavaizduotas Kristus-Teisėjas, sugniaužtu kumščiu jis atskiria geruosius nuo blogųjų. Nieko nuostabaus, kad turėdami prieš akis tokį vaizdą atsisakėme džiaugsmingai šaukti „Marana tha“.

Tačiau negalvokime, kad iš(si)gelbėjimas ir pasmerkimas žmogui yra vienodai galimos išeitys.

Taip iš tiesų būtų Senajame Testamente: „Padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymams“ (Įst 11, 26-28).

Taip būtų ir pagal Jono Krikštytojo mokymą: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10).

Tačiau Jėzus iš iki jo veikusių pranašų išsiskyrė stulbinančiu originalumu – jis skelbė tik išsigelbėjimą: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17).

Taigi prisiminkime, kad amžinoji palaima yra Dievo karalystė. Tai – visiškas susitaikymas su savimi, su savo broliais, pasauliu ir Dievu. Tai bus įmanoma tiems, kurie jau čia stengiasi šitaip gyventi ir tvirtai remiasi savo apsisprendimu.

Taigi tikimės gyventi naujame danguje ir žemėje, „kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13).

 

Artūras Sederevičius

Šaltinis: Vievio parapija