Žmogui, kaip sugebančiai mąstyti būtybei, neišvengiamai turėtų kilti ir kyla egzistenciniai klausimai. Esminiai jų yra šie: kokia mano gyvenimo prasmė; kas yra mirtis, kodėl turėsiu mirti; iš kur kančia ir blogis? Žmonės skirtingu lygmeniu gilinasi į šiuos klausimus. Galima juos apibendrintai suskirstyti į tris grupes.

Pirmoji, tai būtų žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemąstantys apie esminius klausimus. Galbūt nemąsto apie juos todėl, kad esminiai klausimai nebuvo analizuojami jų šeimoje ar aplinkoje. Nors ir apdovanoti giliu protu, tokie žmonės niekada neuždavė sau klausimo: kokia mano gyvenimo prasmė? Nemažai tokių instinktyviai paklusdami sąžinės balsui sąžiningai gyvena, dirba ir aukojasi. Kiti nemąsto apie esminius egzistencinius klausimus, nes nepasitiki savo protu arba yra lengvabūdžiai, arba skeptikai. Nors juos ir suvokia, bet nesirūpina aiškiai, protingai ir iki galo jų spręsti. „Kodėl taip  atkakliai rūpinatės sužinoti iš kur atėjote ir kur einate? Jūs niekada apie tai nesužinosite, tad užmirškite tuos svaičiojimus. Panašūs klausimai – tai tiesiog liga; iš to išsigydyti toks būdas – negalvoti ta tema“, – taip kalbėjo mąstytojas Littre, įtikėjęs Dievą mirties patale. Abejingųjų egzistenciniams klausimams požiūris į gyvenimą dažniausiai pagrįstas suinteresuotumu arba ambicijomis: jų gyvenimo problemos sprendimas – tai gyventi diena iš dienos priklausomai nuo malonių ar nemalonių įspūdžių, įvykių bei betarpiškos naudos. Svarbu tik tai kas laikina, apčiuopiama, naudinga. Dvasiniai dalykai jų nuomone tik teorija. Dar kiti nesigilina į esminius gyvenimo klausimus, nes bijo įsipareigoti kitaip gyventi: tai susiję su kūno silpnumu. Aistrų veikiamas žmogus nenori pakilti aukščiau, nes tai gali būti skausminga, pareikalauti pastangų. Yra žmonių, kuriems sunkios gyvenimo sąlygos užgožia dvasios ieškojimus, jie visiškai paskęsta kasdieniniuose rūpesčiuose, buityje.

Antroji grupė, tai ieškantys, bet nerandantys atsakymo, bent kurį laiką. Net ir netinkamai gyvendami, jie nepaliauja veržęsi į tiesą. Arba gyvena teisingai ir sąžiningai, pripažindami jog egzistuoja vertybės, aukščiausias gėris, kuriuo siekia vadovautis gyvenime, bet negali įvardinti, kas tai.

Trečiąją grupę galima pavadinti: ieškantys ir randantys atsakymus. Jų esminis nusiteikimas visada būti budriais, ieškoti tiesos, sukeliant minties įtampą, ir būti atvirais priimti tiesą, kokia ji bebūtų. Tai reiškia, jog jie pasirenka būti nuoširdžiais sau, neapsimetinėti. Jiems gyvenimas neužsibaigia tiesos pažinimu: tai tik pirmasis etapas. Svarbu gyventi pagal atrastąją tiesą. Tuomet protas, jausmai ir valia žmoguje sudaro vienovę, nyksta sumišimas, troškimai suvienijami ir tai yra tvarkos arba didžiojo nuotykio žmogaus gyvenime pradžia. Žmogus atranda savo pašaukimą ir savo gyvenimo prasmę. Tuomet jis būtinai pradeda naują gyvenimą, nes prisipildo naujų minčių, naujų troškimų, naujų pomėgių ir sprendimų, kokių anksčiau net neįtarė esant. Turime daug pavyzdžių, kaip surasta tiesa keičia žmonių gyvenimus. Tai šventųjų ir didžių žmonių gyvenimai. Niko Kazantzakio romane šventas Pranciškus išpažįsta: „Ligi šiolei mano gyvenimas buvo vien valgiai, vynas, liutnios, šilko rūbai… Toks buvo mano gyvenimas… Staiga pajutau, kad po manimi atsiveria bedugnė, o aš stoviu vidur jos ant mažyčio žemės lopinėlio, didžiausioje sumaištyje, net galva apsisuko. Pasaulis apie mane staiga ėmė suktis, sukosi gyvenimo vaizdai… Staiga išgirdau balsą: „Pranciškau, ei Pranciškau, ko atėjai į šį pasaulį? Linksmintis, dainuoti ir mergeles vilioti?… Balsas sklido ne iš anapusybės, jis buvo manyje, balsas buvo manyje“. Pranciškus tapo Dievo neturtėliu. Charles de Foucauld buvęs karininkas, paskui tyrinėtojas, atradęs savo pašaukimą ir apsigyvenęs Alžyro oazėje rašė: „Noriu įpratinti visus gyventojus – krikščionis, musulmonu, žydus – žvelgti į mane kaip į savo brolį, visų brolį“. Jis ir buvo visų broliu. Teresė Avilietė pasakoja: „Pradėjau daugelio dalykų atžvilgiu keistis… Mano pasikeitimą atspindėjo išorė“. Ji tapo vienuolynų steigėja.

Žmogus padaręs teisingą pagrindinį pasirinkimą pradeda aiškiai ir giliai suvokti savo būties prasmę, o tai ir yra tikrojo džiaugsmo bei žmogiškosios laimės versmė.

 

Parengė sesuo Agnietė