Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: 

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. 
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. 
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. 
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. 
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. 
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. 
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. 
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. 
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 1–12)

Ko gero, ne vienam Kalno pamokslo palaiminimai atrodo kaip nelaimingiesiems – liūdintiesiems, vargšams, persekiojamiesiems – skirtas Rojaus ir ten laukiančių „kompensacijų“ už Žemėje patirtus vargus pažadas. Tačiau Kalno pamokslas yra orientuotas pirmiausiai į dabartį. Kalno pamoksle esantys palaiminimai iš tiesų yra paraginimai gyventi taip, kad dar būdami Žemėje patirtume buvimo Dievo apvaizdoje džiaugsmą, bibline prasme – jaustumėmės palaiminti. Tikro, į dėkingumą savo Kūrėjui vedančio džiaugsmo patirtį kasdienybėje įmanomą daro ne tik malda, tačiau ir teisingas santykis su kitu bei su savimi pačiu. Toliau bus pateikiamos kun. Mozės Mitkevičiaus įžvalgos, padėsiančios apčiuopti to teisingo santykio esmę

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Kunigas Mozė Mitkevičius, aiškindamas Kalno pamokslą, pastebi, kad raginimas atsiversti yra pagrindinis Kalno pamokslo palaiminimų tikslas. Dangaus karalystė šiuo atveju yra ne rojus – dangaus karalyste evangelistas Matas sinonimiškai vadina Dievą. Pasakymo „jų yra dangaus karalystė“ raktinis žodis „yra“ rodo, kad Dievas ne ateityje kada nors bus, bet jau dabar yra su mumis. Tačiau tam, kad dangaus karalystę dabar išgyventume, turime tapti vargdieniai dvasioje ir nuolankūs santykyje su artimu. Šį nuolankumu grįstą santykį geriausiai apibūdina pirmasis palaiminimas.

Kalbant apie pirmąjį palaiminimą, svarbu atkreipti dėmesį į vargingumo sąvoką. Vargingumas šiame kontekste turėtų būti suprantamas ne kaip neturtas, bet kaip priklausymas nuo kažko, tam tikra vergovės forma. Kalbant apie santykį su Dievu, svarbu akcentuoti tai, kad vergas neturi teisių ir pretenzijų, nes jis yra palenktas kito valiai. Taip ir krikščionis turi būti be pretenzijų Dievo akivaizdoje. Neturėti pretenzijų Dievo akivaizdoje reiškia jaustis priklausomam nuo Dievo – suvokti, kad nesame pajėgūs vieni patys išspręsti savo gyvenimo. Kol žmogus galvoja, kad gali viską savo jėgomis išspręsti, tol Dievas pas jį negali neateiti. Todėl tokia dažna atsivertimo į tikėjimą aplinkybė yra kančia. Kančios akivaizdoje žmogus suvokia savo ribotumą ir ima šauktis to, kuris vienintelis gali tas ribas pranokti ir žmogaus galimybes pranokstančia jėga iš kančios ištraukti, arba bent jau padėti ją pakelti – Dievo. Taigi, pirminė sąlyga Dievui dalyvauti mūsų gyvenime – troškimas įsileisti Jį, suvokiant savo pačių ribotumą.

Palaiminti liūdintys.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad liūdesys Biblijoje nėra emocija. Tai liūdesys, kylantis iš Dievo trūkumo mūsų gyvenime. Liūdesys, kylantis iš to, kad Dievas delsia įsiterpti į pasaulį, kuriame daug neteisybės, nelaimių ir kitokių neatitikimų. Liūdintieji suvokia, kad blogis, su kuriuo susiduriame, nėra galutinė ištarmė, todėl jie laukia Dievo įsiterpimo – nori, kad Dievas greičiau ateitų į pasaulį ir nugalėtų blogį. Šis Dievo atėjimas yra pasaulio pabaiga. Tad jei nenorime, kad dabar ištiktų pasaulio pabaiga, bibline prasme nesame liūdintys.

Palaiminti romieji.

Romumas – tai  taikumas, ramybė, nuolankumas, palankumas ir, svarbiausia, –  nereikalavimas teisių, kai jos tau nepriklauso. Romus žmogus net žinodamas, kad jam priklauso daugiau nei kitam, to nereikalauja, nes supranta, kad viskas, ką jis turi, yra iš Dievo malonės. Tokio pretenzijų  išsižadančio romumo geriausias pavyzdys yra Jėzus Alyvų sode, kuris, pats būdamas visa galintis Dievas, užuot išsivadavęs iš kančios, ją su nuolankumu priima, laikydamas Dievo valią svarbesne už savo troškimus: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.

Žmogus dažnai nežino, ko jis trokšta. Prireikia daug laiko, kol jis susivokia, kad tikrasis jo troškimas – išganymas, kuris yra teisus troškimas, nes kylantis iš gyvenimo pagal Dievo valią.

Palaiminti gailestingieji. 

Gailestingumas tiesiogiai susijęs su teisingumu – su Dievo planu žmonijai. Pirmiausia reikia suvokti, kad Dievas yra teisingas, tik tada – gailestingas. Nusikalstame ir tikimės bausmės, o Dievas mūsų nenubaudžia, nes yra gailestingas. Taigi, gailestingumas – Dievo krypties, dieviško plano pakeitimas. Šiuo atveju galime prisiminti sandorą: žydų tauta sulaužo sandorą, paveda Dievą. Teisingumas reikalautų tautą sunaikinti, tačiau tauta lieka, ir lieka dėl to, kad Dievas jai yra gailestingas. Tauta dėl savo nuodėmių nesunaikinama, nes Dievas atsiunčia Sūnų, kuris pats yra gailestingumas. Šis momentas rodo, kad mūsų, žmonių, buvo paties Dievo pasigailėta, todėl ir mes turime būti gailestingi vieni kitiems. Mes privalome dovanoti atleidimą, kurį patys esame gavę iš Dievo. Kaip pastebi kun. Mozė, ne nuodėmė, bet neatleidimas galbūt yra vienintelis dalykas, dėl kurio Dievas gali pykti, nes Jis mums nuolat atleidžia, o mes, trukdomi puikybės, dažnai to nesugebame padaryti.

Palaiminti tyraširdžiai.

Tyraširdis – nesuteptos, švarios širdies žmogus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad žydui (o evangelistas Matas rašė žydams) širdis yra ta vieta, kurioje mąstoma, kur gimsta apsisprendimai. Taigi, švari širdis – švarus mąstymas. Be to, jei apsisprendi širdimi, neįmanoma, kad tai praeitų. Širdimi ieškoti Dievu – visu asmeniu, visu protu jo trokšti. Turėti tyrą širdį reiškia būti su Dievu visur – ne tik tikėti, bet ir savo žodžiais ir darbais liudyti tikėjimą. Būtent tokio žodžio ir veiksmo vientisumo atžvilgiu pasigendama tikinčiųjų bendruomenėje, ir būtent neatitikimas tarp to, kuo skelbiamės esantys, ir kaip iš tiesų gyvename, o ne Bažnyčios dogma, yra pagrindinis dalykas, kuris erzina religijos atžvilgiu skeptiškai nusiteikusius žmones. Nesame tyraširdžiai, nes dažniau pasiduodame kitų vertinimui, o ne Dievo vedimui. Todėl, kad gyvenimas stengiantis įsiteikti kitiems, abstrakčiai kalbant – pasauliui mums leidžia jaustis patogiai. Tačiau, jeigu man visur patogu, galbūt nesu krikščionis?

Norint būti tikru krikščioniu, svarbu išmokti melstis. Mes dažnai maldą, kuri yra pati intymiausia kalbėjimosi su Dievu forma, paverčiame monologu, kuriuo bandome palenkti Dievą į savo pusę. Toks palenkimas vyksta dviem būdais: nemokėjimu prašyti ir Dievą simbolizuojančių daiktų pavertimas amuletais. Svarbu pastebėti, kad mes dažnai nežinome ko prašyti. Kreipiamės į Dievą prašydami tokių dalykų, kaip sveikata, geras darbas, esminiai dalykai, kurių turėtume Dievo prašyti – meilė ir išganymas. Dievas taip pasitikti žmogumi, kad davė laisvą valią  ir protą,  kad šis pats tvarkytųsi žemiškuose reikaluose. Tuo nenorima pasakyti, kad Dievas nesikiša į mūsų kasdienybę, tačiau svarbu nepamiršti, jog tai, kad galime prisišaukti Dievą, yra ne mūsų teisė, bet nuolankumas.

Tokie dalykai, kaip šv. Agotos duona ar šventųjų paveikslai gali tapti pavojingi mūsų santykio su Dievu autentiškumui, jei pradėsime juos laikyti amuletais. Pavyzdžiui, pasiimame  šv. Agotos duoną ir laikome ją garantu, kad mūsų namai nesudeks. Tokiu atveju labai svarbus dalykas yra intencija: pati šv. Agotos duona negarantuoja, kad mane apeis nelaimė, tačiau ji yra pasitikėjimo, kad net nelaimėje Dievas suteiks man jėgų, simbolis.

 

KAROLINA ŠIAULYTĖ

 

„Ateitis“ 2016 m. Nr. 4