Kartą dykumoje karaliaus Saliamono dėmesį patraukė skruzdėlynas. Visos skruzdėlės skubėjo pareikšti pagarbos šventoms karaliaus pėdoms. Tik viena nė kiek juo nesidomėjo. Skruzdėlė dirbo nesustodama, ji greitai ir netrikdomai krutėjo kopos papėdėje. Karalius pasilenkė prie jos ir paklausė:

-Skruzdėlyte, ką veiki?

Nė akimirkos nesiliaudama dirbti, skruzdėlė atsakė:

-Matai, karalių karaliau, smiltis po smilties nešu šią kopą į kitą vietą.

-Kilnioji skruzdėlyte,- tarė Saliamonas,- argi šis darbas tavo jėgoms? Kopa tokia aukšta, tu net nematai jos viršūnės. Net jei gyvensi taip ilgai kaip Matuzalemas ir turėsi Jobo kantrybę, negali tikėtis, kad perkelsi kopą.

-Didysis karaliau,- atsakė skruzdėlė,- darau tai iš meilės. Ši kopa skiria mane nuo mylimojo ir niekas man nesukliudys ją įveikti. O jei šis darbas pasiglemš visas mano jėgas, bent jau mirsiu apimta paslaptingos ir džiugios vilties beprotybės.

Taip kalbėjo įsimylėjusi skruzdėlė.

O karalius Saliamonas tame dykumos takelyje suprato, kokia stipri ir drąsi gali būti meilė.

Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,

Kaip antspaudą ant savo rankos!

Juk meilė stipri kaip mirtis,

Aistra nuožmi kaip Šeolas.

Jos kaitra kaip ugnies kaitra,

Nenumaldoma liepsna.

Giliausi vandenys negali užgesinti meilės

Nei potvyniai jos paskandinti.

(Giesmių giesmė 8, 6-7)

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“