Gatve žingsniavo mama su sūneliu. Vaikas rankoje nešėsi pyragaitį. Priešais save išvydo elgetaujančią moterį, tiesiančią ranką į praeivius. Šalia jos susirietęs sėdėjo juodbruvas purvinas berniūkštis, apsimuturiavęs riebaluotais, plačiais drabužiais. Vaikas, nepaleisdamas mamos rankos, sustojo ir įsmeigė suglumusį žvilgsnį į vargingąjį bendraamžį. Po to žvilgtelėjo į savo pyragaitį ir į mamą, tarsi prašydamas leidimo. Mama pritariamai linktelėjo galva. Vaikas ištiesė rankelę į čigoniuką ir padovanojo jam pyragaitį. Po to nuėjo tolyn, šokčiodamas šalia mamos.

Praeivis matęs šią sceną, paklausė mamos:

-Dabar jam nupirksite kitą pyragaitį, tikriausiai didesnį?

-Ne,- atsakė mama.

-Ne? Kodėl?

-Nes kas dovanoja, atsižada.

 

Javo grūdas pasislėpė klėtyje.

Jis nenorėjo būti pasėtas.

Nenorėjo mirti.

Nenorėjo būti paaukotas.

Jis norėjo išgelbėti savo gyvybę.

Jam visiškai nerūpėjo tapti duona.

Nei būti atneštam ant stalo.

Nei būti palaimintam ir pasidalytam.

Jis niekuomet nedovanos savo gyvybės.

Jis niekuomet nedovanos džiaugsmo.

Vieną dieną atėjo ūkininkas.

Kartu su klėties šiukšlėmis išmetė lauk ir javo grūdą.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“