Pasakojimas sielai. Aitvaras
Vieną skaidrų ir gaivų kovo rytą berniukas, padedamas senolio, leido į dangų nuostabų aitvarą.
Nešamas vėjo, aitvaras kilo vis aukštyn, kol tapo vos įžiūrimas.
Aitvarą laikančio siūlo ritė vis sukosi, ir senelis tvirtai pririšo siūlo galą berniukui prie riešo.
Ten aukštai, dangaus žydrynėje, aitvaras ramiai ir saugiai suposi, liūliuojamas vėjo. Pro šaltį tingiai skrido du rubuiliai plepūs balandžiai. Išvydę aitvarą, prisiartino ir ėmė aptarinėti jo spalvas.
-Atrodai, lyg koks skarmalius, mielas drauge,- suburkavo vienas.
-Verčiau skrisk su mumis. Palenktyniausime, kas greitesnis,- pasiūlė kitas.
-Negaliu,- atsakė aitvaras.
-Kodėl?
-Esu pririštas prie savo mažojo šeimininko, stovinčio ten, žemėje.
Balandžiai žvilgtelėjo žemyn.
-Aš ten nieko nematau,- tarė vienas.
-Ir aš nematau,- sutiko aitvaras, – tačiau žinau, kad jis ten yra: kartkartėmis pajuntu siūlo trūktelėjimą.
Jauskis laimingas, jei kartkartėmis Dievas timpteli tave už virvutės. Nors Jo nematai, esi su Juo surištas. Ir Jis neleis tau pralaimėti. Niekada.
Bruno Ferrero
Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“
Kategorija Straipsniai