Prieš šimtą metų katalikų visiškai nedomino 400-osios protestantiškosios reformacijos metinės. Jiems tai reiškė vien priminimą, jog kadaise grupelė reformatorių daugybę žmonių išvedė iš kelio.

Laikai labai pasikeitė!

Pernai katalikai, popiežiaus Pranciškaus vadovaujami, minėjo reformaciją kartu su kitais krikščionimis. Žinoma, svarbu žvelgti į ją ne per rožinius akinius: krikščionybės skilimas sukėlė karų ir praliejo marias kraujo – nė kiek nemažiau nei sunitų ir šiitų konfliktai musulmonų bendruomenėje. Tai nebuvo gražu. Todėl mes, krikščionys, negalime iš aukšto žvelgti į musulmonus, lyg patys nebūtume žudę savo brolių ir seserų.

Nors ilgainiui kovos nurimo, kraujo upeliai išdžiūvo, priešiškumo ir išankstinių nuostatų tarp katalikų ir protestantų (ir tarp pačių protestantų) netrūko ir 20 amžiuje.

20 amžiaus pradžioje progresyvios protestantiškosios bažnyčios davė pradžią ekumeniniam judėjimui. Konservatyvesnės protestantų ir katalikų bendruomenės laikėsi atokiau, ekumenizmą vertindamos kaip nuolaidžiavimą reliatyvizmui.

Pasauliniai karai davė postūmį ekumenizmui, kuris skleidėsi tranšėjose ir apkasuose, kai skirtingų denominacijų krikščionys sužinodavo apie vienas kito tikėjimą ir ėmė gerbti vienas kitą. Karai privertė ir pačias Bažnyčias susivokti, jog metas patraukti į šalį senus kivirčus ir imti rūpintis taika.

6-ajame dešimtmetyje augę katalikai protestantus buvo įpratę laikyti eretikais, palikusiais tikrąją Bažnyčią, nors tas „nežinojimas“ jiems gali būti atleistas. Mokykloje ir namuose amerikiečiai katalikai girdėdavo istorijų, persmelktų išankstinėmis nuostatomis ir diskriminacija, patirta iš aukšto rango protestantų, esančių valdžioje. Katalikai JAV išties patirdavo panašių neapykantos proveržių kaip juodaodžiai ir žydai. Istorijos vadovėliuose galima pamatyti nuotraukų su užrašais „Irish need not apply“ – „airiams nesikreipti“ (airiai tradiciškai buvo vien katalikai, – red. past.)

Ekumenizmas vis dar buvo nešvarus žodis iki Vatikano II Susirinkimo (1962–1965), kurio dokumentas apie ekumenizmą pagaliau leido ir katalikams šokti į šią valtį. Ir mes įšokome. Katalikai šiuo metu palaiko dialogą su visais. Vatikanas yra užmezgęs santykius su visomis svarbiausiomis religijomis. Ekumeniniam judėjimui daug davė ypač tokie katalikų hierarchai kaip vokiečių kardinolai Augustinas Bea ir Walteris Kasperis.

1970-ųjų pradžioje, ruošdamasis priimti katalikų kunigo šventimus, teologiją studijavau jėzuitų Teologijos mokykloje Berklyje, kuri priklauso protestantų ir katalikų mokyklų konsorciumui. Tai buvo neįsivaizduojama iki Vatikano II Susirinkimo.

Pamenu, kad kursą apie Reformaciją ir Kontrreformaciją dėstė du profesoriai: vienas jų buvo jėzuitas, o kitas – liuteronas. Per paskaitas skaitėme Liuterio ir Kalvino raštus bei Tridento susirinkimo dekretus.

Išties jaučiau, kad supratau Liuterį geriau nei dauguma mano bendrakursių liuteronų, nes buvau užaugęs toje pačioje Bažnyčioje, kaip ir Liuteris. Tuo tarpu liuteronai studentai neturėjo jokios realios patirties to, kam priešinosi Liuteris.

Tad minėdami reformaciją minėkime ir ekumeninį judėjimą, kuris tiek daug nuveikė, kad išgydytų susiskaldymą tarp krikščionių. Šis istorinis įvykis ne mažiau svarbus nei pati reforma.

Sunkumų netrūksta ir šiandien

Viena iš rimčiausių kliūčių ekumeninio judėjimo kelyje yra ta, kad jame dalyvaujančios bažnyčios nėra statiškos.

2006 metais dalyvaudamas ekumeninėje konferencijoje Anglijoje, Durkheimo universitete, turėjau galimybę išgirsti ir kardinolo Walterio Kasperio pranešimą. Tuometiniam Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos vadovui tąsyk uždaviau klausimą: „Jei šiandien Liuteris būtų gyvas, ar galėtumėt su juo susitarti?“

„Manau, kad Liuteris šiandien puikiai jaustųsi Katalikų Bažnyčioje“, – man atsakė kardinolas.

Vatikano II Susirinkimas priėmė daugybę reformatoriaus pasiūlytų reformų. Mišiose vartojama nacionalinė kalba; pasauliečiai gali gerti iš altoriaus taurės; mes nebepardavinėjame indulgencijų; vedę protestantų pastoriai, perėję į Katalikų Bažnyčią, šventinami kunigais; teologinis disputas dėl nuteisinimo per tikėjimą, o ne darbus – išspręstas; Katalikų Bažnyčia ragina pasauliečius skaityti Šventąjį Raštą; o kolegialumo samprata suteikia pusiausvyros popiežiaus kaip absoliutaus monarcho modeliui.

Be abejo, prireiks nemažai laiko ir dialogo, tačiau, manau, įmanoma sutaikinti Liuterį su šiandienos Katalikų Bažnyčia.

Kardinolas W. Kasperis tąsyk atkreipė dėmesį, kad Katalikų Bažnyčia šiandien veda dialogą nebe su Liuteriu, o su jo įpėdiniais, kurių istorija rutuliojosi toliau. Šiandien Bažnyčią skaldo kitos temos, tokios kaip moterų kunigystė, homoseksualių asmenų santuoka, abortai ir t. t. Tokie dalykai Liuteriui visai nerūpėjo.

Ekumeninis dialogas šiandien panašus į pokalbį tarp dviejų žmonių, kurių vienas visu greičiu šuoliuoja ant ristūno, kitas – ant asilėlio. Tad vienas žingsnį turėtų pristabdyti, o kitas – pagreitinti.

O visų svarbiausia – neprarasti širdies.

Ekumenizmas nėra vien teologinis dialogas apie doktriną. Egzistuoja draugystės, maldos ir socialinės veiklos ekumenizmas. Ekumeninė bičiulystė darbo aplinkoje ar kaimynystėje bei tarp šeimų mums labiausiai padėjo išsivaduoti iš pragaištingų praeities pančių. Tegul kiti sužino, kad esame krikščionys iš mūsų meilės, o ne iš kivirčų.

„Trokštu, kad mūsų dialogas padėtų tiesti žmones jungiančius tiltus, – sakė popiežius Pranciškus, – tokiu būdu, kad vienas kitame matytume ne priešą ar varžovą, o brolį ar seserį, kurį dera priimti ir apkabinti!“

Bendra malda, kvietimas pasakyti pamokslą ir gilinimasis į Šventąjį Raštą taip pat yra pažangos ženklai, tačiau darbas dar toli gražu nebaigtas. „Vienybė yra pirmiausia Dievo dovana, kurios turime nepaliaudami melsti“, – sakė Pranciškus. Socialinės veiklos ekumenizmas reikšmingai išaugo, kai atskirų bažnyčių nariai ėmė dirbti drauge, siekdami keisti pasaulio situaciją. Kaip sakė popiežius: „Galime daug nuveikti dėl labiausiai stokojančių, silpnųjų ir kenčiančių, skatindami teisingumą, kurdami taiką.“

Kas toliau?

Prabėgus 500 metų matome, kad Reformacijos eros susiskaldymas prarado didžiumą savo potencialo. Pew Research Center apklausė grupę katalikų ir protestantų Europoje bei JAV, daugiau nei pusė abiejų denominacijų apklaustųjų sakė, kad jie jaučiasi labiau panašesni nei skirtingi.

Kokie kiti žingsniai galėtų vesti vienybės link?

1. Bažnyčioms (ypač Katalikų Bažnyčiai) derėtų pripažinti ekumeninių santuokų reikšmę krikščionių vienybės judėjimui.

Mišrią santuoką sudarę sutuoktiniai turėtų būti vienodai priimami prie abiejų sutuoktinių bažnyčių Viešpaties stalo kaip jau įmanomos vienybės pavyzdys. Popiežius Pranciškus mėgsta kartoti, kad Komunija yra ne premija tobuliesiems, bet maistas silpniesiems. Poras jau jungia sakramentinė meilė, kuri atspindi Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę; tad jiems turėtų būti suteikiama galimybė patirti vienybę ir per Eucharistiją.

2. Vienybė, kylanti iš bendro krikšto, turėtų pašalinti didžiąją dalį nesutarimų.

Pernelyg ilgai Katalikų Bažnyčia reikalavo sutarimo dėl to, kaip mes paaiškiname tikėjimą, o ne vienybės tikėjime. Eucharistija gali būti kelias į vienybę, užuot buvusi vien paprasčiausiu doktrininio sutarimo šventimu.

3. Katalikų Bažnyčia turėtų vėl save matyti kaip „didelę palapinę“, įtraukiančią žmones platesniu mastu, nei buvusi ekskliuzyviniu savųjų klubu.

Katalikų Bažnyčia juda lėtai, tačiau jos galutinis tikslas yra būti labiau apimančia, labiau „katalikiška“, tai yra visuotine.

Protestantiškosios bažnyčios, kita vertus, yra krikščionybės iniciatyvioji pusė, kur išbandomos naujos idėjos. Jos vėliau įtraukiamos į katalikybę, jeigu pasisekusios, arba atmetamos, jeigu nepasitvirtina. Praeityje tokią funkciją atlikdavo religiniai ordinai, tačiau šiandien jų vaidmuo Bažnyčioje silpnėja.

„Akivaizdu, kad tikėjimas nėra statiškas, bet auga sambūvyje, kuris gerbia kitą, – yra sakęs popiežius Pranciškus. – Tikintysis nėra arogantiškas; priešingai, tiesa daro jį nuolankų, žinant, kad ne tiek mes ją, kiek ji mus apima ir turi.“

Šiandien reformaciją vertiname visiškai kitaip nei prieš 100 metų. Kaip ji mums atrodys dar po šimtmečio? Noriu tikėti, kad ekumenizmas tiek sustiprės, kad minėdami kitą sukaktį tikrai žinosime ir patirsime, jog esame viena Kristuje.

 

THOMAS REESE SJ

 

Jėzuitas kun. Thomas J. Reese yra nuolatinis „Religion News Service“, „American Catholic“ bei „National Catholic Reporter“ bendradarbis. Po teologijos studijų JAV, įgijo politikos mokslų daktaro laipsnį Kalifornijos Berkeley universitete. Keletą metų buvo žurnalo „America“ vyriausiuoju redaktoriumi. Yra daugelio knygų autorius.

Pagal publikaciją „National catholic reporter“ parengė S. Žiugždaitė