Kraunasi...

Šventumo keliai

Vokiečių vyskupas, teologas ir filosofas Klausas Hemmerle (1929–1994) viename savo pamokslų svarsto apie tai, kokia yra šventumo esmė. Ir kodėl per visą Bažnyčios istoriją šventieji dažniausiai koja kojon ėjo su vargšais.

Didžių asmenybių šventumas beveik visada gimė iš judesio, laužančio nusistovėjusią rutiną, Dievo ir mažųjų bei stokojančiųjų link.

Jie paliko savo vietą.

Nuėjo pas vargstančiuosius, ne tam, kad juos sušelptų, bet dalintis jų gyvenimu. Priimti juos į savo gyvenimus. Tokiu būdu, kad jų pačių gyvenimas patirdavo radikalų pokytį.

Radikalus apsisprendimas dėl Dievo daugumoje išganymo istorijos atvejų yra vien apsisprendimas dėl vargšų, apsisprendimas dėl mažutėlių, apsisprendimas dėl bejėgių.

Apsisprendimas, kurio esmė ne vien siekis pagerinti situaciją, jis nori ne tik išdalinti kokią nors išmaldą, nei retsykiais nugyventi kartu su jais nedidelę jų gyvenimo dalelę, kad paskui galėtų vėl sugrįžti į savo situaciją: jis visada kyla iš metanoia –gilaus mąstysenos, jautrumo, būties vidinio perkeitimo: aš jiems priklausau, aš esu toks kaip jie, lygiai toks pat kaip jie – Dievo akivaizdoje nesu niekuo už juos geresnis.

Ne, aš esu jų lygio. Išties buvo tik vienas Šventasis, nusileidęs į tą lygį.

(iš 1993.11.01 pamokslo)

Publikuota focolare.org – išvertė Saulena Žiugždaitė

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-19

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt