„Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ (Mato 5, 4)

 

Čia minimi liūdintys, kurie sielojasi ir liūdi, kad nusidėjo. Jėzus sako: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs.“ (Jono 12, 32) Kai žmogus žvelgia į Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, jis aiškiai suvokia savo nuodėmingumą ir supranta, kad šlovės Viešpats buvo nukankintas ir nukryžiuotas už žmonių nuodėmes. Žmogus supranta, kad Kristus neapsakomai švelniai myli jį, bet jo gyvenimas kupinas nedėkingumo ir nuolatinio maišto. Jis suvokia, kad atsisakė savo geriausio Bičiulio ir paniekino brangiausią Dangaus Dovaną, jis pats dar kartą nukryžiavo Dievo Sūnų ir perdūrė Jo kraujuojančią, sužeistą širdį. Žmogus mato, kad nuo Dievo jį skiria nuodėmės praraja, plati, juoda ir gili, todėl sielojasi ir liūdi.

Tokie liūdintys bus paguosti. Dievas parodo mūsų kaltę, kad skubėtume pas Kristų, kuris išlaisvins mus iš nuodėmės vergijos, kad galėtume džiaugtis Dievo vaikų laisve. Nuoširdžiai atgailaudami mes galime ateiti prie Kristaus kančios kryžiaus ir palikti čia savo naštą.

Išgelbėtojo žodžiai yra taip pat paguoda sielvartaujantiems ir liūdintiems. Širdgėla nebūna be priežasties, Dievas „žmogaus tyčia nei plaka, nei liūdina.“ (Raudų 3, 32-33) Kai Jis išmėgina žmones dideliais vargais, tai daro „mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.“ (Hebrajams 12, 10) Jei išmėginimas, kuris atrodo nepakeliamas, bus sutiktas su tikėjimu, jis taps palaiminimu. Žiaurus smūgis, kuris atima žemiškus džiaugsmus, padės mums nukreipti akis į Dangų. Daugybė žmonių niekada nebūtų pažinę Jėzaus, jei širdgėla nebūtų atvedusi pas Jį ieškoti paguodos.

Gyvenimo išbandymai yra Dievo įrankiai, kurie naikina charakterio netyrumą ir šiurkštumą. Tašymas, lyginimas, apdailinimas ir poliravimas yra skausmingas procesas: sunku, kai esi spaudžiamas prie tekinimo rato. Tačiau tik apdorotas akmuo patenka į savo vietą dangiškoje šventovėje. Su jokia nenaudinga medžiaga Dievas nedirba taip rūpestingai ir kruopščiai. Tik Jo brangūs akmenys šlifuojami, kad tiktų Dangaus rūmams.

Viešpats noriai padeda visiems, kurie Juo pasitiki. Ištikimieji pasieks didžių pergalių, išmoks vertingų pamokų, įguis neįkainojamą patirtį. Išmėginimus mes turime laikyti palaiminimu, neniekinti Viešpaties auklybos ir nenusiminti Jo barami. „Laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso!.. Juk Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jo rankos nuplaka, bet ir pagydo. Šešis karus iš bėdos Jis tave išgelbės, o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.“ (Jobo 5, 17-29) Jėzus ateina pas kiekvieną palaužtąjį, tarnauja jam ir išgydo. Kupiną skausmo, liūdesio ir kančių gyvenimą gali nuskaidrinti brangus Jo Artumas.

Dievas neleis, kad mes liktume prislėgti liūdesio, o širdys plyštų iš skausmo. Jis nori, kad pakeltume akis aukštyn ir pamatytume meile švytintį Jo veidą. Laiminantis Išgelbėtojas stovi šalia daugelio tų, kurių akis taip aptemdė ašaros, jog jie nepastebi Jo. Dievas trokšta, kad nuoširdžiai tikėdami, ištiestume Jam savo ranką, pažvelgtume į Jį ir leistume Jam vadovauti. Jis užjaučia mus, kai sielvartaujame, liūdime ir esame išmėginami. Jis myli mus amžina meile, švelniai rūpinasi ir užjaučia mus. Mes galime atverti Jam savo širdis ir visą dieną mąstyti apie Jo meilę ir švelnumą. Jis pakylės sielą virš kasdienių rūpesčių ir sunkumų ir nuves ją į ramybės Karalystę. Pagalvokite apie tai, kenčiantys ir liūdintys vaikai, ir džiaukitės vildamiesi. „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas! (1 Jono 5, 4)

Palaiminti yra tie, kurie verkia su Jėzumi, užjausdami pasaulį ir liūdėdami dėl jo nuodėmių. Taip liūdėdami jūs visiškai negalvojate apie savąjį „aš“. Jėzus – Skausmų Vyras – patyrė žodžiais nenusakomą širdgėlą. Jo dvasią draskė ir žeidė žmonių nusižengimas. Jis dirbo išsižadėdamas Savęs, kad palengvintų žmonijos vargus, Jo širdį slėgė sielvartas, kai dauguma atsisakydavo ateiti pas Jį, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Visi Kristaus sekėja dalysis su Jo dalia. Priėmę Jo meilę, jie įsijungs į sunkų kitų gelbėjimo darbą. Šie žmonės bus Kristaus kentėjimų ir būsimosios šlovės dalininkai. Dirbdami kartu su Juo ir gerdami iš sielvarto taurės, jie taip pat bus ir Jo džiaugsmo dalininkai.

„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“ (2 Korintiečiams 1, 3-4)

 

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“