Iki advento pradžios dar savaitė, o iki šv. Kalėdų dar visas mėnuo. Nepaisant to, praktiškai iš karto po Visų Šventųjų, prasidėjo prekeivių peršama kalėdinė psichozė. Vartotojiškoje visuomenėje laukimas slegia labiau nei bet kas kita, tačiau būtent laukimas dažnai yra būtina pasiruošimo stadija, be kurios šventė netenka savo gelmės…

Kalėdos tiesiog sunaikino adventą, sukramtė ir nurijo jį kartu su gardžiaisiais kalakuto gabaliukais, išgėrė su šventiniu bokalu alaus. Žinoma, kiekviena sekuliarizuota šventė linkusi prarasti savo kontekstą, kurį jai paprastai suteikia liturginiai metai. Daugelyje bažnyčių Velykos užgožė gavėnią, Helovinas „nubaidė“ Visus šventuosius, Naujieji metai „nugirdė“ Tris karalius. Tačiau advento išnykimas kelia didžiausią nerimą – pasikeitė net ir pasaulietiškasis Kalėdų metas. Regis, kad visą metų laiką, prasidedantį Padėkos diena, užpildo tik įnirtingesnės, nuožmesnės, beprotiškesnės, laukiniškesnės pastangos sulaukti Kalėdų. Kuo daugiau kalėdinių eglučių, kuo daugiau kalėdinių lempučių, kuo daugiau blizgučių, kuo daugiau žvangučių, kuo daugiau puošnumo, kuo daugiau džiaugsmingų šūksnių. Tiek daug, kad žvakių, Kalėdų giesmių, papuošimų ir pagražinimų gausa irgi nieko nebepalieka pačiai Kalėdų dienai.

Daugeliui amerikiečių pačios Kalėdos tėra tik kaip ilgo laikotarpio rezultatas, pabaiga, o ne ilgo sezono, kuris degė nepaliaudamas nuo tada, kai parduotuvėse prasidėjo kalėdinis išpardavimas, siekiamybė ar laukiamybė. Žinoma, net ir liturginiame kalendoriuje prieškalėdinis laikotarpis veda pačios šventinės dienos link. Adventas iš tikrųjų yra adventiškas laikas prieš Kalėdas, laikas, kai laukiame, tačiau jis nieko nereiškia be pačių Kalėdų. Galbūt savo ruožtu ir Kalėdos neturėtų prasmės be Advento. Visuose kasdieniuose advento laikotarpio skaitiniuose iš Izaijo knygos pilna pranašysčių apie būsimus įvykius bei nuolatinio nuogąstavimo dėl ateities: „ir tai praeis… ir tai įvyks…“ Ilgesys persmelkia Senojo Testamento skaitinius, skaitomus prieškalėdiniu laikotarpiu – nerimastinga, beveik sielvartinga vilties litanija. Sofonijo knyga. Teisėjų knyga. Malachijo knyga. Skaičių knyga. „Aš jį pamatysiu, bet dar ne dabar, aš jį pastebėsiu, bet ne tuoj, kils žvaigždė iš Jokūbo, skeptras iš Izraelio…“

Adventas tikrai yra disciplina. Tai būdas, padedantis suformuoti laukimą ir nukreipiantis jį tikslo link. Trečiąjį advento sekmadienį švysteli rožinė šviesa – tos dienos šventos Mišios prasideda „Džiaukitės!”, tačiau tuoj pat sugrįžta tamsūs purpuriniai atspalviai, atspindintys liturginį Bažnyčios laikotarpį. Tamsūs drabužiai reiškia ypatingą advento atgailą. Mes niekaip negalime nusipelnyti Kalėdų dovanos, kaip gavėnia negali mums padovanoti Velykų. Kai galiausiai išaušta atpildo diena, būtent atgaila ir atnašavimas padeda mums suprasti ir pajusti, kokia didi ta dovana. Regis, kad Kalėdoms, labiau nei kuriai kitai šventei, reikia savo vietos liturginiuose metuose. Kitaip mums trūktų kalbos, trūktų kultūros, neužtektų vaizduotės. Jesės medis ir Advento kalendoriai, Švento Martyno pasninkas ir Švento Nikolo puota, Džiaugsmingasis sekmadienis, prakartėlė be kūdikio, žvakių vainikai, Kalėdų nakties vigilija – visa tai sudaro taip laukiamą šventę. Šie elementai padeda į lentynas sudėlioti mintis ir jausmus, kurie savo ruožtu patys save sudaužytų į mažus gabalėlius, kaip kad smagratis vis smarkiau ir smarkiau besisukdamas nulekia nuo savo ašies.

Galbūt taip atsitiko ir su Kalėdomis. Idėjos ir jausmai išsilaisvino ir tekini pasileido per pasaulį. Pradedant Henry‘io Wadswortho Longfellowo „… Girdėjo, kaip Kalėdų dieną senos Kalėdų giesmės skamba…“ ir baigiant Irvingo Berlino „Svajoju apie baltas Kalėdas, kokios buvo anksčiau…“, jau ilgą laiką Kalėdų giesmėmis savotiškai buvo dairomasi praeitin, ieškoma nostalgijos, kuri reikalauja melancholiją pakeisti į ateitį žvelgiančio advento niūria atgaila ir gailesčiu. Dėl panašios priežasties vaikystės prisiminimai tampa pagrindine Kalėdų tekstų forma. Dažnai gražios istorijos (pavyzdžiui, Dylano Thomaso „Vaiko Kalėdos Velse“ ar Lillian Smith „Prisiminimai apie didžiąsias Kalėdas“), nepaisant visko, atskleidžia auksu žaižaruojančias Kalėdų nuotaikas, kurias sukelia praeitis. Tai tarsi atgailos jausmas be advento atgailos, o apgailestavimas bei stokos jausmas lyg ir nurodo į tai, kas buvo, ir ko niekada nebebus. Kita vertus, yra gausybė Kalėdų elementų, kurie padeda žvelgti į ateitį.

Daugeliu atveju šventė yra viskas, išskyrus laukimą. Tas laukimas nebesuvaldomas kaip vaikas, kuris taip smarkiai laukia ir viliasi, kad visuomet nusivilia realybe, kai jo laukimas baigiasi. Tai taip pat neatitinka liturginių metų: dar viena grupė adventinių jausmų be paties advento, kuris jiems suteikia formą, dar vienas pasimetusių, save sunaikinančių kalėdinių fantazijų rinkinys. 1890-aisiais viename iš populiariausių to meto Šv. Nikolo laikraščių berniukams ir mergaitėms Williamas Deanas Howellsas išspausdino linksmą trumpą pasakėčią, pavadintą „Kalėdos kasdien“.

Kadaise, pradeda pasakotojas, gyveno maža mergaitė, kuriai taip patiko Kalėdos, jog ji norėjo, kad jos būtų kasdien. Vieną dieną mergaitė sutiko fėją, kuri išpildė jos norą. Mergaitė buvo laiminga, kai Kalėdos būdavo ir gruodžio 26-ąją, ir gruodžio 27-ąją, ir gruodžio 28-ąją… Ir po trijų, ir po keturių mėnesių mažoji mergaitė, vos tik ryte įėjusi į svetainę, rasdavo dideles, negražias, gremėzdiškas kojines, kabančias ant židinio atbrailos, rasdavo jokio malonumo nebeteikiančių, visur išmėtytų dovanų. Mergaitė jau nebesidžiaugdavo, o atsisėdusi verkdavo. Po šešių mėnesių ji buvo visiškai išsekusi ir net nebesugebėdavo verkti. Spalio mėnesį žmonės jau nebesistengdavo gražiai supakuoti dovanų. Jie jas kabindavo tiesiai ant tvorų ar mesdavo pro langus. Užuot dailiai užrašę „Mielam Tėčiui“ ar „Mylimai Mamai“, jie tiesiog brūkštelėdavo – „pasiimkite savo bjaurų seną daiktą“ ir tada tiesiog nutėkšdavo jį priešais duris.

Tos dienos prieš Kalėdas labai panašios į šitas iš pasakos – nuo pat Padėkos dienos jos būna kiekvieną mielą dieną. Dažnai jos prasideda dar anksčiau. Šiais metais žaižaruojantys kalėdinių rūbų išpardavimo ir sezoninių blizgučių katalogai mus pasiekė dar anksčiau – rugsėjo mėnesį, o kalėdinių pirkinių reklamos greitkeliuose esančiuose stenduose pasirodė jau per Heloviną. Laukimas pasiekia savo crescendo gruodžio viduryje, o nuolatinis triukšmas staiga nurimsta, atėjus tikrajai Kalėdų dienai.

Nepamenu, kad mano vaikystėje būtų buvęs toks didžiulis skirtumas tarp Kalėdų ir kalėdinio laikotarpio. Kai buvau mažas – o ta vaikiškų prisiminimų nostalgija… – visuomet jaučiau, kad dienos prieš Kalėdas tarsi iškrisdavo iš laiko tėkmės. Ypač Kūčių vakaras ir Kalėdų atėjimas vidurnaktį. Valandos slinkdavo visiškai kitaip nei paprastai, o artėjančios pabaigos jausmas tarsi tvyrodavo ore, kuriuo kvėpavome. Pastaraisiais metais, kaip pastebėjau, šis jausmas aplanko vis rečiau ir rečiau, ir tęsiasi vis trumpiau ir trumpiau. Turiu prisiversti žavėtis, prisiversti pajusti tą Kalėdų skonį ore, pats sąmoningai jį užuosti. Net ir man nesibaigiantis Kalėdų laukimo triukšmas ir ūžesys yra artimas disciplinuotam advento – laukimo – nuskandinimui. Ir kai galiausiai ateina Kalėdos, ši diena, regis, nelabai kuo tesiskiria nuo visų kitų. Į Bažnyčią ir po to namo, prie didžiulio stalo. Dovanos vaikams. Įvairūs papuošimai. Tačiau iš tikrųjų nieko ypatingo. Visa tai, ko, teisingai laikantis advento papročių, galima išvengti. Iš tiesų tai laikas, skirtas sustoti. Su visais paruošiamaisiais skaitiniais, per visus tuos genealoginius Jesės medžius, su visomis niūriomis žvakėmis, sutūpusiomis ant vainikų, su vigilijomis, su giesmėmis. Adventas išlaiko Kalėdas Kalėdų dienai: išpildymą, užbaigtumą, tobulumą to, kas praėjo. „Aš jį pamatysiu, bet ne dabar, aš jį pastebėsiu, bet ne tuoj…“

 

„The First Things“, vertė Austė Petrauskienė

 

Bernardinai.lt