Kraunasi...

Vaikai – mūsų ateitis?

Nelengva užduotis atsakyti į šį klausimą. Norėtųsi išgirsti trumpą, aiškų atsakymą – taip arba ne. Ilgai negalvojus norėtųsi atsakyti „taip“, tačiau ar toks atsakymas teisingas? Gal pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, apie kieno ir kokią ateitį kalbame: apie asmenišką, šeimos, tautos ar Bažnyčios? Apie ateitį laikinybėje ar amžinybėje?

Visam gyvenimui mano atmintyje įsirėžė toks pavyzdys iš vaikystės. Viena senolė, našlė, per karą netekusi ir namų, ir vienintelio sūnaus, vargingai vertėsi negaudama jokios pensijos. Bet buvo jautrių širdžių ir dosnių rankų, kurios lengvino šios vargšės gyvenimą. Tačiau viena pikta moteris, artimiausia kaimynė, ją skriausdavo ir žemindavo. Pati dar nesena, per karą netekusi vyro, auginanti du sūnus. Kai senolė verkdama jai priminė, jog ir ji gali sulaukti sunkių senatvės dienų, ši atrėžė: „Aš turiu vaikus!“ Senolė jau buvo atgulusi kapų kalnelin, kai į šios moters gyvenimą atėjo ir ligos, ir senatvė. Buvo galima tikėtis, kad jau užaugę jos sūnūs taps atrama, tačiau taip nebuvo. Ne vienerius metus jai teko pragyventi be nuolatinės pastogės, be artimų ir mylinčių žmonių globos. Viltys, sudėtos į sūnus, nepasiteisino, nes jų supainiotame ir audringame gyvenime motinai tiesiog nebuvo vietos.

Taigi galime tikėtis, kad vaikai (jei jų turime) užtikrins mums geresnę ateitį, palengvindami senatvės naštą. Galime tikėtis, kad jie pratęs mūsų pradėtus darbus ir mūsų vardas dar kurį laiką bus minimas. Taip gali būti mūsų gyvenime, nes ir Biblijoje randame gražius, viltingus palaiminimo žodžius: Vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo (Psalmė 128,3). Deja, ne visada taip būna. Kodėl?

O kokia mūsų tautos ateitis? Bažnyčios? Prisiminkime vieną senų laikų istorijos fragmentą, užrašytą Senajame Testamente. Galybių VIEŠPATS per savo pranašą Jeremiją kalba Izraelio tremtiniams Babilone: Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris… Jūsų privalo tenai daugėti, o ne mažėti. Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė (Jeremijo 29,5-7). Dalykas tas, kad tarp tremtinių buvo atsiradę „pranašų“, kurie, nematydami tautos perspektyvos, savo kalbomis stūmė žmones į neveiklumą ir išnykimą. Tai būtų buvusi didelė klaida su liūdnomis pasekmėmis, todėl Dievas negalėjo tylėti. Per savo ištikimą tarną Jeremiją Jis perspėjo žmones dėl netikrų pranašų skelbiamos žinios: Ką jie pranašauja jums mano vardu, tai melas! Aš jų nesiunčiau! (Jeremijo 29,9). Dievo valia buvo aiški: tauta turi išlikti ir net padidėti, o atėjus metui sugrįžti į Pažado žemę ir atgaivinti kraštą. Šiuo atveju kiekvienas vaikas – tarsi vilties kibirkštėlė į ateitį.

Tačiau kas yra mūsų tikroji ateitis plačiąja prasme? Ateitis visuomet tampriai siejasi su viltimi. Štai Šventajame Rašte randame žodžius: Kasdien pasižymėk pagarbia VIEŠPATIES baime. Iš tikrųjų tada turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais (Patarlių 23,17- 18). O kitoje vietoje pasakyta: Geriau ieškoti pagalbos pas VIEŠPATĮ, negu pasitikėti žmonėmis (Psalmė 118,8). Lyg ir norėtųsi paprieštarauti: „Kodėl taip kategoriškai? Aš juk turiu žmonių, kuriais galiu pasitikėti!“ Taip, reikėtų iš anksto neįtarinėti žmonių ir jais pasitikėti, bet yra rimtų atvejų, kai galima ir būtina pasitikėti Dievu ir nieku kitu. Žinoma, jei Dievą laikome Dievu! Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ, – rašo Dovydas (Psalmė 40,5).

Norėtųsi pabrėžti dar vieną dalyką: į Dievą sudėtos viltys tikinčio žmogaus neužlaiko žemiškoje laikinybėje, bet išveda į Amžinybės erdves. Matyt, apaštalas Paulius pastebėjo liūdną vaizdą: kai kas nepajėgia, o gal nesistengia atplėšti savo žvilgsnio nuo laikinų dalykų. Todėl jis ir perspėjo: Jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (Pirmas korintiečiams 15,19). Biblija leidžia aiškiai suprasti, kad Kristus yra tikrasis kelias į ateitį šio gyvenimo kelionėje ir Amžinybėje.

O kaip su vaikais? Šventajame Rašte nelabai daug apie tai kalbama, bet pasakyta tai, kas iš suaugusiųjų reikalauja rimto ir atsakingo požiūrio. Pasakyta aiškiai: Vaikai iš tikrųjų – VIEŠPATIES dovana (Psalmė 127,3). Tai skamba jaudinančiai. Deja, atrodo, kad šiandien daugelis to nežino ar nenori žinoti. Iš to, ką aplinkui matome, ką girdime, galime spręsti, kad žinoti šią tiesą nėra naudinga. Antraip reikėtų radikaliai pakeisti įsigalėjusį požiūrį į vaikus – mažus, užaugusius ir, žinoma, į dar negimusius.

Jei vaikai yra Dievo dovana, o mes esame Jo mylimi ir patys Jį mylime, labai branginsime ir vertinsime taip pat ir Jo nuostabią dovaną – vaikus. Tiek savus, tiek svetimus.

 

Albertas LATUŽIS

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-17

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt