-Jei man to neleisi, negalėsiu eiti į mokyklą! Man bus labai gėda… Tai neapsakomai svarbu, mama! – Elena prapliupo verkti. Tai buvo veiksmingiausias jos ginklas.

-Kad tave kur, daryk, kaip nori… – atšovė mama, mesdama šaukštelį į kriauklę. – Atrodysi kaip baidyklė. Juo blogiau tau.

Kitose dvidešimt trijose šeimose vyko daugiau ar mažiau panašios scenos. Tai buvo Karlo Alberto Savojiečio mokyklos 7b klasės mokiniai. Tą dieną jie turėjo įvykdyti svarbų sprendimą. Tačiau šioje klasėje mokėsi dvidešimt penki vaikai. Iš tiesų tik dvidešimt penktojoje šeimoje reikalai klostėsi visiškai kitaip. Elžbieta atrodė lyg nerimo kamuoliukas. Tėvai stengėsi įkvėpti jai drąsos. Jau penkioliktą kartą mergaitė bėgo žiūrėti į veidrodį.

-Žinau, kad iš manęs šaipysis. Pirmiausia Marisa, kuri manęs nekenčia, ir Paulius, kuris mane pravardžiuoja „meškerykočiu“.. Jie tik to ir laukia.

Didžiulės sūrios ašaros pasruvo mergaitės skruostais. Ji bandė pasitaisyti sportinę kepurėlę, kuri jai buvo truputį per plati.

Tėtis pažvelgė į ją ir ramiai tarė:

-Drąsos, Elžbieta. Jie greitai ataugs. Gydymas buvo sėkmingas, po kelių mėnesių jausiesi kuo puikiausiai.

-Taip, bet žiūrėk! – susikrimtusi mergaitė dūrė pirštu į savo pliką rusvą pakaušį, spindintį veidrodyje.

Prieš du mėnesius ją pradėjo gydyti nuo leukemijos, dėl to ji visiškai nupliko. Mama apkabino dukrą:

-Laikykis, Elžbieta. Jie netrukus prie to pripras, pamatysi…

Elžbieta išpūtė nosį, užsimaukšlino kepurėlę, pačiupo kuprinę ir išskubėjo. Jai priėjus prie 7b klasės durų, širdis ėmė stipriai daužytis krūtinėje. Užsimerkė ir įžengė į klasę.

Kai po akimirkos atsimerkusi ketino pasukti prie savo suolo, išvydo keistą reginį. Visi, tiesiog visi aliai vieno jos klasės draugai buvo su kepurėlėmis ant galvų! Jie pasisuko į ją, šypsodamiesi nusitraukė kepurėles ir sušuko:

-Sveika sugrįžusi, Elžbieta!

Jie visi buvo plikai nusiskutę galvas, net Marisa, kuri taip didžiavosi savo garbanomis, o taip pat ir Paulius, ir Elena, ir Jonis, ir Frančeska… Visi. Pakilę iš suolų, ėjo apkabinti Elžbietos, kuri nežinojo, ar juoktis, ar verkti, ir tik tyliai šnabždėjo:

-Ačiū…

Nuo pakylos šypsojosi ir mokytojas Donatis, kuris nebuvo nusiskutęs galvos, nes ir taip buvo nuplikęs, o jo pakaušis žvilgėjo kaip biliardo kamuolys.

 

 

Užjausti – tai mylėti Dievo širdimi.