Visada, kai pradėdavau dėstyti tikybą, prašydavau mokinių nupiešti „Bažnyčią pagal jų supratimą“. Nors tai darydavau įvairiose klasėse, rezultatas būdavo tas pats: kiekvienas iš jų stengėsi nupiešti kuo gražesnį architektūrinį pastatą. Iš tikrųjų, šiuolaikiniam žmogui Bažnyčia dažniausiai asocijuojasi su pastatu, kur žmonės eina pasimelsti. Reikia skirti du dalykus: „Bažnyčia“ – iš didžiosios raidės ir „bažnyčia“ – iš mažosios raidės. Bažnyčia iš mažosios raidės tai tik pastatas, o Bažnyčia iš didžiosios raidės turi kur kas didesnę reikšmę. Deja, mes ne visada ją pastebim.

Šios dienos žmogus visiškai skirtingai supranta Bažnyčios reikšmę. Amerikoje karitatyvinės organizacijos labai dažnai organizuoja taip vadinamą „naudotų daiktų išpardavimą“. Visas šio išpardavimo pelnas yra skiriamas vargšams.

Vieno tokio išpardavimo metu prie įėjimo į salę, kur vyko ši akcija, susitiko dvi ponios. Viena iš jų jau norėjo išeiti iš salės, nes visas prekes jau apžiūrėjo, o kita ką tik atėjo. Atvykusi ponia paklausė: „Ar pastebėjai ką nors įdomaus?“ –„Neverta net laiko gaišinti apžiūrėjimui, nes visos prekės – tai viena krūva šiukšlių.“ – atsakė kita ponia. „Sekundėlę palauk manęs, aš tiktai akį užmesiu į visa tai ir tuoj sugrįšiu.“ – paprašė kita. Po keleto minučių sugrįžo pilna džiaugsmo, rodydama savo draugei seną apdulkėjusį kryžių. „Pasižiūrėk“ – sušuko – „tai neįtikėtina! Aš radau tikrą lobį! Šis kryžius yra iš sidabro, be to turi būti labai senas.“

Toji moteriškė nunešė tą kryžių į savo namus, nuvalė taip, kad jis iš tikrųjų atrodė nuostabiai, ir pakabino jį savo miegamajame. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Vieną dieną tą moteriškę aplankė jos dukra su savo septynmečiu sūnumi. Po pietų, kai berniukas pradėjo žaisti, atsitiktinai įbėgo į močiutės miegamąjį. Netrukus iš ten išbėgo verkdamas. Močiutė ir motina sunerimo galvodamos, kad vaikui atsitiko kažkas negero. Pradėjo jį raminti ir klausti, kas atsitiko. Tada berniukas jas nuvedė į miegamąjį ir parodęs Kristų, kabantį ant kryžiaus, pasakė: „Verkiau todėl, nes man yra labai liūdna, kad aš negaliu jam padėti.“

Trys žmonės žiūrėjo į tą patį kryžių, bet kiekvienas iš jų matė ką kita. Pirmoji ponia praėjo šalia to kryžiaus ir visiškai jo nepastebėjo. Negana to, dar pasakė, kad viskas, kas yra salėje, yra šiukšlės. Antroji ponia pastebėjo to kryžiaus neįkainojamą vertę, bet kaip daikto. Ir tik septynmetis berniukas ant to kryžiaus pastebėjo Kristų ir norėjo jam padėti.

Tai, kas atsitiko šioje istorijoje, labai gerai pasiteisina gyvenime. Daugelis šiuolaikinių krikščionių Kristaus ir Bažnyčios atžvilgiu elgiasi taip, kaip ta pirmoji ponia. Bažnyčia ir jos mokymas neturi didesnės įtakos jų gyvenimui. Galbūt bijo, kad artimesnis Kristaus ir jo Bažnyčios pažinimas apribos jų gyvenimą, privers pakeisti gyvenimo stilių.

Taip pat nemažai krikščionių elgiasi taip, kaip antroji ponia. Savo gyvenime jie pastebi Kristų, bet ne visiškai, ne pilnai. Jiems Bažnyčia yra tas dalykas, kuriam jie dėkingi už tas gražias šventes: Kalėdas, eglutę ir pan. Tada jie du kartus per metus ateina į bažnyčią atšvęsti Kalėdas, Velykų naktį. Bažnyčia jiems yra kultūros palikimas. Nueiti į bažnyčią jiems yra lygiai tas pats, kaip nueiti į teatrą.

Ir galiausiai yra krikščionių, kurie yra panašūs į tą septynmetį berniuką, kuriam Kristus yra gyva ir reali asmenybė. Todėl stengiasi būti kuo arčiau jo. Jie ne tik tikisi Jo pagalbos, bet ir patys stengiasi jam padėti, statydami Jo karalystę jau čia, žemėje. Kitaip tariant, JIE PATYS identifikuoja save su BAŽNYČIA.

Būtent čia ir yra skirtumas tarp „bažnyčios“ iš mažosios raidės ir „Bažnyčios“ iš didžiosios raidės. Pirmu atveju tai yra negyvas pastatas, o antru atveju – gyvi žmonės.

 

kun. Antanas Saulaitis, SJ