Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

***

Galbūt manome, kad Dievą šloviname kultu ir malda ar vien laikydamiesi kelių etinių normų. Ir iš tiesų, pirmenybė teiktina santykiui su Dievu, tačiau užmirštame, kad kriterijus mūsų gyvenimui įvertinti pirmiausia yra tai, ką padarėme kitiems. Malda vertinga, jei skatina kasdien meilės kupinam dovanotis. Mūsų kultas Dievui patinka tada, kai apima mūsų pasiryžimą gyventi dosniai ir jo metu gautą Dievo dovaną padarome regimą atsidavimu broliams.

Geriausias būdas, kaip atpažinti, ar mūsų maldos kelias autentiškas, yra stebėti, kokiu mastu mūsų gyvenimas keičiasi gailestingumo šviesoje.

Todėl geriausias būdas, kaip atpažinti, ar mūsų maldos kelias autentiškas, yra stebėti, kokiu mastu mūsų gyvenimas keičiasi gailestingumo šviesoje. Mat „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi“. Jis yra „atraminė Bažnyčios gyvenimo sija“.

Norėčiau dar kartą pabrėžti: „gailestingumas nešalina teisingumo ir tiesos, tačiau pirmiausia pasakytina, jog gailestingumas yra teisingumo pilnatvė ir ryškiausias Dievo tiesos parodymas“. Jis yra „raktas į dangų“.

Negaliu nepriminti šv. Tomo Akviniečio iškelto klausimo dėl mūsų kilniausių veiksmų, išorinių darbų, geriausiai paliudijančių mūsų meilę Dievui. Jis nesvyruodamas atsako, jog tai yra gailestingumo darbai artimui, o ne kulto aktai: „Dievą išorinėmis aukomis bei atnašomis garbiname ne Jo, bet savo pačių ir savo artimo naudai: juk Jam nereikia mūsų, bet Jis nori, kad jos Jam būtų teikiamos dėl mūsų pamaldumo ir naudos artimui. Todėl gailestingumas, kuriuo padedame vargstančiam, yra Jam priimtiniausias, nes labiausiai prisideda prie artimo gėrio“.

Kas tikrai trokšta savo gyvenimu šlovinti Dievą, kas tikrai siekia šventėti, kad savo egzistencija šlovintų Šventąjį, tas pašauktas kankinti, eikvoti ir sekinti save mėgindamas gyventi gailestingumo darbais. Ir šitai labai gerai suprato šv. Teresė iš Kalkutos: „Taip, aš turiu daug žmogiškųjų silpnybių, daug žmogiškojo skurdo.Tačiau Jis nusižemina ir naudojasi mumis, tavimi ir manimi, kad mes, nepaisant mūsų nuodėmių, mūsų bėdų ir trūkumų, pasaulyje būtume Jo meilė ir atjauta. Pasauliui mylėti ir parodyti, kaip pasaulis mylimas, Jam reikia mūsų. Jei pernelyg rūpinamės savimi, nebelieka laiko kitiems“.

Jei pernelyg rūpinamės savimi, nebelieka laiko kitiems“.

Hedonistinis vartotojiškumas gali iškrėsti šunybę, nes apimti pramogų manijos galiausiai per daug susikoncentruojame į save pačius, į savo teises ir desperatiškai ieškome laisvalaikio pasimėgauti gyvenimu. Jei nepraktikuojame tam tikro asketiškumo, nekovojame su vartotojų visuomenės primetama pirkimo karštlige, galop paverčiančia mus nepatenkintais vargšais, trokštančiais viską turėti ir išbandyti, tada bus sunku įsipareigoti ir skirti jėgų padėti vargstantiems.

Kvaišinimo veiksniu, atimančiu iš mūsų laiką ir atitolinančiu mus nuo brolių kenčiančių kūnų, gali būti ir paviršutiniškos informacijos vartojimas bei spartaus virtualaus komunikavimo formos. Šiame dabartiniame verpete iš naujo suskamba Evangelija, siūlydama kitokį, sveikesnį ir laimingesnį, gyvenimą.

Šventųjų liudijimo galia yra tai, kad jie gyveno Palaiminimais ir elgesio vertinimo Paskutiniame teisme kriterijumi. Žodžių nedaug, jie paprasti, tačiau praktiški ir galiojantys visiems, nes krikščionybė sukurta pirmiausia tam, kad būtų praktikuojama, o jei yra apmąstymo objektas, tai vertinga tik tiek, kiek padeda gyventi Evangelija kasdieniame gyvenime. Primygtinai siūlau iš naujo perskaityti šiuos didžiuosius biblinius tekstus, juos atminti, remiantis jais melstis ir stengtis juos įkūnyti. Jie bus mums naudingi, padarys mus tikrai laimingus.

 

Bernardinai.lt