Šv. Brunonas (1030/35–1101), kunigas minimas spalio 6 d.

Gimęs Kelne apie 1030 m., Brunonas anksti atėjo mokytis į Reimso katedros mokyklą. Gavęs daktaro laipsnį, tapęs katedros Kapitulos kanauninku, 1056 m. jis paskiriamas universiteto rektoriumi. Brunonas buvo vienas žymiausių tų laikų mokytojų: „Protingas, apdairus, gilaus žodžio žmogus.“ Sėkmingai kovojęs su netvarka dvasininkijoje Brunonas pajuto troškimą vien Dievui pašvęsti gyvenimą. 1084 m. trumpai pabandęs gyventi kaip atsiskyrėlis jis atvyko į Grenoblio kraštą, kurio vyskupas, būsimasis šv. Hugonas (Hugues), padovanojo jam nuošalią vietą laukiniame Kartūzijos (Chartreuse) slėnyje. Brunonas ir jo bendražygiai ten įsirengė eremus – atsiskyrėlių buveines. Po šešerių ramių atsiskyrėliško gyvenimo metų popiežius Urbonas II pakvietė Brunoną tarnauti Apaštalų Sostui. Popiežiaus patarėju Brunonas Romoje teišbuvo kelerius metus. Sutikus Šventajam Tėvui su keletu naujų bendražygių jis įkūrė naują eremą Kalabrijos miškuose, Italijos pietuose. Ten ir mirė 1101 m. spalio 6 dieną.

Gyvoji Duona