Šv. Ignotas Antiochietis (II a.), vyskupas, kankinys minimas spalio 17 d.

Kai Ignotas pateko į žiaurius imperatoriaus Trajano tarp 98-ųjų ir 117-ųjų metų pradėtus persekiojimus, kurių metu buvo nukirsdinti krikščionių bendruomenės vedliai, jis buvo Antiochijos vyskupas, kuriuo anksčiau buvo ir pats apaštalas Petras. Suimtas ir nuteistas mirti Ignotas surakintas grandinėmis iš Antiochijos buvo nugabentas į Romą. Čia kartu su kitais krikščionimis imperatoriaus pergalę Dakijoje švenčiančių romėnų džiaugsmui arenoje turėjo būti atiduotas sudraskyti plėšriems žvėrims.

Tos kelionės metu Ignotas (jau Antiochijoje buvo daug kartų įrodęs turįs skvarbų protą ir esąs uolus apaštalas) parodė visa, ką turėjo geriausia. Miestuose, kai sustodavo karavanas, krikščionys visaip bandė išgelbėti jį nuo baisios mirties. Tačiau jis meldė juos to nedaryti, nes didžiausias jo troškimas buvo mirti kankinio mirtimi dėl Kristaus.

Viename iš septynių įvairiomis krikščionių bendruomenėms siųstų laiškų jis karštai prašė: „Leiskite man tapti plėšrūnų maistu. Juk jie man suteiks galimybę gėrėtis Dievu. Aš esu Dievo grūdas. Reikia, kad mane sumaltų plėšrūnų dantys tam, kad būtų atrasta tyra Kristaus duona.” O guosdamas veltui besistengiančiuosius jį išlaisvinti, pasakė: „Jūs neprarastumėte nieko, o aš, jeigu išsigelbėčiau, prarasčiau Dievą. Niekad daugiau man neteks tokia proga su Juo susijungti. Tad leiskite mane paaukoti dabar, kai altorius jau parengtas! Visi susijungę į vieną artimo meilės chorą giedokite: ‚Dievas teikėsi iš Rytų į Vakarus pasiųsti Sirijos vyskupą‘.“

Toks stiprus noras mirti už Kristų, kuris kai kam galėtų atrodyti nesveikas, buvo paplitęs pirmosiose krikščionių bendruomenėse. Jį palaikė įsitikinimas, kad greitai bus antrasis – galutinis – Kristaus atėjimas, vadinamoji paruzija, kuriai įvykus visa kūrinija vėl grįš pas Tėvą.

Kituose laiškuose, kurie visi kupini mistinio užsidegimo bei artimo meilės, Ignotas krikščionims patarė vengti nusidėti, liepė gyventi artimo meile, saugotis suklydimų ir ypač išlaikyti Bažnyčios vienybę. Jis rašė: „Ten, kur yra vyskupas, ten yra ir bendruomenė, taip, kaip ir ten, kur yra Jėzus Kristus, yra visuotinė Bažnyčia.“ Šiuo savo raginimu dėl materialiosios Bažnyčios vienybės jis norėjo suvienyti du bendruomenės elementus: autoritetą ir Dvasios charizmas.

Ignotas pagaliau pasiekė Romą, ir, tikriausiai 107 metais buvo „sumaltas“ arenos plėšrūnų dantų. Jis būtų norėjęs sau kapo talpiame plėšrūno pilve, kad niekam nereikėtų rūpintis jo palaidojimu. Tačiau tikriausiai taip nebuvo, nes Antiochijos krikščionių bendruomenė nuo senų laikų gerbė jo kapą prie sostinės sienų.

 

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011