Šv. Jonas XXIII (1881-1963), popiežius minimas spalio 11 d.

„Vaikeliai… grįžę namo, rasite vaikus. Paglostykite juos ir pasakykite, kad tai jiems siunčia popiežius. Galbūt kurį rasite verkiantį, ir reikės nušluostyti ašaras. Kenčiantiems suraskite paguodos žodį. Pasakykite jiems, kad popiežius yra su jais…“

Taip vieną šiltą rudens vakarą Jonas XXIII atsisveikino su žmonėmis, susirinkusiais Šv. Petro aikštėje švęsti Vatikano II Susirinkimo pradžią (1962 m. spalio 11 d.). Šie žmogiškumu ir poezija persmelkti žodžiai sujaudino visą pasaulį ir buvo pati geriausia didžiojo ekumeninio Susirinkimo, skirto iš pagrindų atnaujinti Bažnyčią, preliudija. Šis Susirinkimas, kaip rašė Fransua Moriakas (Francois Mauriac), Joną XXIII padarė popiežiumi, „nutiesusiu tiltą virš tų devynių amžių, kurie mus skiria nuo Rytų krikščionių, ir virš tų keturių, kurie mus skiria nuo atsiskyrusiųjų Vakarų brolių“. Vienu žodžiu, tai dialogo, atvirumo ir drąsių naujovių, kurios vos per keletą metų pasitarnavo Bažnyčią priartinant prie šiuolaikinio pasaulio, popiežius. Kai jis, jau beveik aštuoniasdešimtmetis, buvo išrinktas, visi manė, kad tai bus pereinamojo laikotarpio popiežius, leisiantis Bažnyčiai surikiuoti mintis apie visuomenės įsakmiai jai keliamus iššūkius. Jo pontifikatas išties buvo trumpas, tačiau, kaip retas kuris, taip pat ir reikšmingas bei palikęs gilią žymę.

Kai 1958 m. spalio 12 d. paliko Veneciją ir išvyko į Romą rinkti Pijaus XII įpėdinio, jam nekilo nė menkiausia mintis, kad pats gali atsidurti Petro soste. Jis buvo tikras, kad jo gyvenimas pasibaigs Venecijoje, šventojo popiežiaus Pijaus X, kurio darbą tęsti jam buvo suteikta garbė, mieste.

1953 m. kovo 15. jis pasirodė Venecijos gyventojams ir labai paprastai, atvirai apibendrino savo gyvenimą. Jis pasakė: „Noriu jums kalbėti be galo atvirai, nuoširdžiai ir sąžiningai. Apie mane buvo pasakyta ir parašyta daug dalykų, kurie tikrai pralenkia mano nuopelnus. O aš pats save pristatysiu kukliai. Esu kilęs iš kuklios aplinkos ir buvau auklėjamas džiugiam ir palaimingam neturtui. Vos tik gimęs apie nieką kitą negalvojau, kaip tik tapti kunigu. Būdamas jaunas kunigas nesiekiau nieko kito, kaip tik tapti kaimo klebonu savo vyskupijoje, tačiau Apvaizda, prieš man patenkant čia, panorėjo nukreipti mane kitais keliais. Ištempė iš gimtojo kaimo ir privertė keliauti pasaulio keliais tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose… Aš visada daugiau rūpinausi tuo, kas vienija, o ne kas skiria ir kelia priešiškumą. Tad nežiūrėkite į savo patriarchą kaip į politiką ar diplomatą: ieškokite jame kunigo, sielų gydytojo, kuris jūsų tarpe vykdo savo priedermes Dievo vardu.“

Jonas XXIII, Andželo Ronkali (Angelo Roncalli), gimė 1881 m. lapkričio 25 d. nedideliame Bergamo provincijos kaimelyje Soto il Monte. Džiugiam ir palaimingam neturtui jį išauklėjo jo patriarchalinė valstiečių šeima, gyvenusi La Kolombera (La Colombera) sodyboje. Jie dirbo ir meldėsi, o jiems visiems vadovavo išmintingasis dėdė Saverijus.

Gero būdo ir jautrus jis anksti pajuto troškimą savo gyvenimą pašvęsti Dievui, kad taip savo gailestingumu galėtų geriau tarnauti kitiems. Bergamo seminarijoje pradėjo ilgą pasirengimo kunigystei kelią, pasibaigusį 1904 m. rugpjūčio 10 d. Romoje.

Ką tik įšventintas į kunigus buvo pasiųstas ne į savo trokštamą kaimo parapiją, o paskirtas naujojo Bergamo vyskupo, jo ekscelencijos Radinio Tedeskio (Radini Tedeschi) sekretoriumi. Šalia jo išbuvo dešimt metų; suvokė, kad dvasininkas pirmiausia turi būti geras ir gailestingas. Šios Radinio Tedeskio pamokos ir jo pavyzdžio jis niekada nebeužmiršo. Jam teko išgyventi baisų Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame dalyvavo kaip sanitaras ir karo kapelionas.

Kunigui Andželo parapijos durys neatsivėrė net ir mirus vyskupui. Jo prireikė Romoje, Popiežiškojoje tikėjimo skleidimo draugijoje, kuriai vadovavo kardinolas van Rosumas (van Rosum), inteligentiškame ir išmintingame kunige iš Bergamo įžvelgęs tinkamą žmogų siųsti į pasaulio šalių sostines užmegzti ryšių su Bažnyčiomis bei valstybėmis. Patikėdamas jam šią užduotį, popiežius Benediktas XV dar tarė: „Jūs turite keliauti, daug keliauti. Jūs būsite Dievo keliauninku.“

1925 m. kovo 15 d. konsekruotas vyskupu jis pradėjo savo ilgą kelionę, kuri jį iš pradžių kaip apaštalinį vizitatorių nuvedė į misiją Bulgarijoje, vėliau kaip apaštalinį delegatą – į Turkiją ir Graikiją, o paskui kaip apaštalinį nuncijų – į Paryžių, kuris, prieš jam apsistojant Venecijoje, bus paskutinis jo kelionės etapas.

Išvykdamas į Bulgariją dienoraštyje (Sielos užrašuose) rašė: „Bažnyčia, kad galėtų pasiųsti mane į Bulgariją vykdyti taikos tarnystės, nori, kad tapčiau vyskupu. Galbūt manęs laukia daug sunkumų. Bet su Viešpaties pagalba aš jaučiuosi viskam pasirengęs.“ Ir malda išprašyta Viešpaties pagalba bei savo kantrybe, gerumu, ištverme ir pagarba kitų nuomonei Bulgarijoje, kurioje santykiai su Stačiatikių Bažnyčia nebuvo patys geriausi, jis pasiekė puikių rezultatų (o vėliau ir Graikijoje bei Turkijoje).

Ten jau turint tiesioginį kontaktą su ta aplinka ir formavosi jo ekumeninė dvasia: tai vieni, tai kiti ilgainiui atsiradę išankstiniai požiūriai į šį neįprastą Romos Bažnyčios atstovą dėl jo gerumo ir šilumos ėmė nykti. Dažnai jo ekscelencijos Ronkalio susitikimai su stačiatikių vyskupais ten dalyvaujančiųjų nuostabai ir jų susižavėjusiose akyse baigdavosi apsikabinimu, sutvirtinančiu draugystę, kuri jų santykiuose išdildydavo ištisus nesantaikos ir abipusio nesupratimo amžius. Būtent dėl to jis buvo pirmasis Katalikų Bažnyčios dignitorius, apsilankęs garsiame ir katalikams neprieinamame Atono kalno vienuolyne Graikijoje. Ekumenizmas bus jo ganytojiškų planų stiprioji pusė ir Venecijoje, mieste, kuris visais laikais buvo laikomas tiltu tarp Vakarų ir Rytų.

Išrinktas popiežiumi, kardinolo Tiserano (Tisserant) paklaustas, kokiu vardu norėtų pasivadinti, jis atsakė: Pasivadinsiu Jonu – tai švelnaus skambesio ir kartu iškilmingas vardas.“ 1958 m. spalio 28 d. nuolankusis Bergamo krašto sūnus, būdamas septyniasdešimt septynerių, pradėjo Apvaizdos jam patikėtą tarnystę ir ją ėjo žavinčiai geranoriškai, nuolankiai ir supratingai. Todėl jis ir buvo vadinamas geruoju popiežiumi. Jo gerumą visada papildydavo ir gera nuotaika bei tikėjimo optimizmas.

Asmeninis sekretorius monsinjoras Lorisas Kapovila (Loris Capocilla) pasakojo: „Jau septyniasdešimt metų pažįstamą, draugas kunigas Dželmo (Gelmo) popiežių Joną aplanko Vatikane ir atsiklaupia norėdamas pabučiuoti jam kojas. Senasis draugas popiežius jį pašaukia vardu ir žvelgdamas į akis klausia: „Don Dželmo, ką darai? Mes juk tie patys mūsų gerų mamų vaikai.“ Kunigas Dželmo teisinasi: „Betgi Jūs dabar esate Kristaus vikaras.“ O popiežius Jonas, apkabindamas jį, taria: „Tačiau aš dar vis esu tavo senas mokyklos draugas. Atmink, jog iš Vatikano ir iš Seriate (kunigo Dželmo gimtasis kaimas) į rojų veda tas pats kelias.“

Žmonių simpatiją popiežiui Jonui, atsidavimą jam ir susižavėjimą juo įžiebė pirmiausia jo nuolankumas: „Viešpats man leido gimti tarp neturtingų žmonių ir viskuo aprūpino. Aš jam leidau veikti. Aš leidausi vedamas tik ten, kur liepė Apvaizda. Iš tiesų Voluntas Dei pax nostra (liet. k. – Dievo valioje glūdi mūsų ramybė.).“

Būsimam Pauliui VI, jo ekscelencijai Džiovaniui Batistai Montini (Giovan Battista Montini), kuris 1952-ųjų lapkritį iš valstybės sekretoriato jam pranešė apie Pijaus XII ketinimą jį iš Paryžiaus perkelti į Venecijos patriarcho būstinę, rašė: “Patikinkite Jo Šventenybę, jog aš labai menkai vertinu save: man visa pranoksta mano nuopelnus. Jau seniai atsisakiau visko, kas susiję su mano asmeniu, tai man viską supaprastina, visame kame nuramina ir bet kokiam įvykiui nutikus garantuoja visišką ramybę.“

Jis sugebėdavo kantrybę suderinti su drąsa: „Drąsa užsigrūdina tada, kai kyla grėsmė kilniausiems sielos siekiams, o ne žemai luomų konkurencijai, ar, nors ir teisėtam, asmeninio pasitenkinimo troškimui.“

Šis senyvas popiežius Bažnyčiai buvo tarsi pavasarinė atgaiva, o visam pasauliui – vilčiai atviros durys. Buvo neteisūs, kurie jo atvirume visa kam įžvelgė Bažnyčios žlugimą.

1963 m. birželio 3 d. Vatikane užgeso didi pasaulio šviesa. Jos vardas buvo Jonas. Jonas Paulius II 2000 m. rugsėjo 3 d. jį paskelbė palaimintuoju, o 2014 m. balandžio 27 d. popiežius Pranciškus paskelbė šventuoju.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011