Šv. Agnietė (291-304), mergelė, kankinė, minima sausio 21 d.

Kasmet sausio 21 d. Romos šv. Agnietės (gr. tyra, skaisti) fuori le Mura bažnyčios kanauninkams palaiminti atnešami du balti ėriukai. Šie gyvulėliai – tyrumo ir romumo simboliai – vėliau yra įteikiami popiežiui, kuris juos patiki Šv. Cecilijos benediktinų vienuolynui. Šių baltų ėriukų akinamai balta vilna bus naudojama išausti palijus, baltas stulas, kurias kaip autoriteto simbolį nešioja popiežius ir arkivyskupai metropolitai.

Ši sena tradicija simboliškai kasmet primena Agnietės auką Dievui. Labiausiai paplitęs pasakojimas, kad Agnietė, vos dvylikos metų sulaukusi, mirė kankinės mirtimi, norėdama išsaugoti savo skaistumą ir tikėjimą.

Tiesą sakant, yra daug Agniečių, kurios žmonių atmintyje gerbiamos kaip krikščionių kankinės, visos labai jaunos ir visos skaisčios ir nekaltos kaip ėriukai. Labai tikėtina, kad imperatoriaus Konstantino IV amžiuje pastatydintoje bažnyčioje sausio 21 d. minima Agnietė buvo beginklė mergaitė, kurią nukirsdino valdant imperatoriui Diokletianui, maždaug 304 metais po Kristaus. Apie ją vienoje Romos bazilikos jai dedikuotoje paminklinėje lentoje iškaltose eilėse rašė popiežius Damazas ir šv. Ambraziejus savo veikale De virginibus ir himne Agnes beatae virginis.

Kadangi buvo labai jauna, jai nebuvo privalu pasirodyti valdžios atstovams, kaip tai liepė daryti Diokleciano 304 metais paskelbtas įsakas, įpareigojęs krikščionis viešai išpažinti dievus. Šv. Ambraziejus rašo: „Visi buvo nustebę, kad Dievą stojo liudyti būtent ji, nebuvusi dar tokio amžiaus, kad galėtų laisvai spręsti savo likimą.“

Ji pasirodė valdžiai, tačiau neišpažino dievų. Jos nepalenkiamas tikėjimas Jėzumi Kristumi leido jai atlaikyti bandymus paaukoti ją romėnų deivei Vestai. Dėl šio tiesaus atsisakymo ji iš pradžių patyrė žiaurumus, o paskui mirė kankinama. Pasakojama, kad, norėdamas priversti ją viešai išsižadėti Dievo, Romos prefekto sūnus liepė ją atiduoti į vieną miesto viešnamį. O vienas žiaurus vyras, prisiartinęs prie mergaitės manydamas, kad ji prostitutė, žaibo nutrenktas sukniubo prie jos kojų net nespėjęs jos paliesti – taip buvo apsaugotas jaunos mergaitės skaistumas.

Mus pasiekia įvairios jos kaip kankinės mirties versijos: popiežiaus Damazo nuomone ir pagal graikiškąją tradiciją, Agnietė buvo gyva sudeginta ant laužo, o lotynų poetas Prudencijus teigia, kad ji buvo nukirsdinta. Šv. Ambraziejus himne Agnes beatae virginis apdainuoja mažą mergaitę Agnietės vardu, romią ir nekaltą kaip ėriukas, kuriai budeliai peiliu perpjovė gerklę ir kaip atnašaujamą auką paaukojo ant altoriaus.

Nuo IV a. Romoje, o netrukus ir visoje Vakarų Bažnyčioje vaikų, mergaičių prieglaudų ir mergelių globėja. Jos vardas minimas Romos kanone (I Eucharistinėje maldoje).

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.