Rugsėjo 23 d. minimas Šv. Tėvas Pijus iš Pietrelčinos, kunigas


a- A+

Šv. Tėvas Pijus iš Pietrelčinos (1887-1968), kunigas, minimas rugsėjo 23 d.

Tik nedaugelis šventųjų buvo apdovanoti tokiomis, kaip tėvas Pijus, nepaprastomis savybėmis, kurios į jį atkreipė viso pasaulio dėmesį: stigmos, paslaptingas iš jo kūno sklindantis aromatas, pranašystės ir širdžių pažinimo charizmos, jo maldai priskiriami išgydymai ir atsivertimai. Gargano vienuolyne, kuriame šis kuklus brolis kapucinas gyveno, kasdienė maldininkų grūstis buvo įprasta: visi jį norėjo pamatyti ir paliesti. Visi troško dalyvauti jo aukojamose šv. Mišiose, o ypač – pas jį išpažinti nuodėmes ir jo padedami vėl darniai sugyventi su Dievu. Išpažintis pas jį buvo toks susitikimas, kuris dažnai sukrėsdavo žmones ir visam laikui pakeisdavo jų gyvenimą, o atsivertusių ir ištikimų gerbėjų skaičius nepaliaujamai daugėjo.

Tačiau iš tiesų jo gyvenimas buvo ilga Kalvarija, kurią jis nugyveno susijungdamas su Kristumi už sielų išgelbėjimą ir ištikimai laikydamasis tokio gyvenimo tikslo, kurį jis išreiškė per savo pirmąsias šv. Mišias: „Jėzau, mano atodūsi ir mano gyvenime, šiandien, kai virpėdamas meilės slėpinyje Tave iškeliu aukštyn, kartu su Tavimi tebūnie aš pasauliui Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, o Tau – šventas kunigas, tobula auka.“

Frančeskas Fordžionė (Francesco Forgione) (toks buvo tėvo Pijaus vardas prieš jam apsivelkant pranciškonų abitą) gimė 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelčinoje, nedideliame žemdirbių ir gyvulių augintojų kaimelyje Benevento provincijoje. Abu beraščiai tėvai, nors ir liedami devynis prakaitus laukuose, neįstengė išlaikyti septynių vaikų būrio. Tad tėtis Oracijus kartą sėdo į laivą ir, tikėdamasis geresnės dalios, išplaukė į Ameriką. Jam pasisekė – nenuilstantis ir sumanus darbininkas sugebėjo sukaupti nemenką turtą.

Šeima rūpinosi motina Marija Džiuzepina. Stipri ir tvirto tikėjimo ji labiausiai mylėjo Frančeską, nes šis buvo gležniausias, dažnai jam kildavo paslaptingas ir staigus karštis, o be to jis buvo apdovanotas subtiliu religiniu jausmu, kuris skatino jį ieškoti nuošalių vietų ir atsidėti maldai. Mama Marija klausė savęs, ką gi šis jos toks gležnas vaikelis galėtų užaugęs veikti. Bet į šį klausimą atsakė jis pats. Parodęs ranka brolį kapuciną, kuris buvo atėjęs rinkti auką, jis tarė: „Noriu taip vienuoliu, kaip brolis Kamilis.“

Ir 1903 metais, Moronės kapucinų vienuolyne užsivilkdamas pranciškonų abitą, jis pradėjo pasirengimą vienuolystei ir kunigystei, pasibaigusiai 1910 metų rugpjūčio 10 d. Tas pasirengimo kelias nebuvo lengvas: namuose jį varginusios paslaptingos ligos užklupdavo ir toliau taip agresyviai, jog kiti bijojo, kad jis nebesulauks šventimų dienos, tad kunigu jis buvo įšventintas vos sulaukęs kanonų teisės nustatyto amžiaus.

Apsivilkęs ryškiais bažnytiniais drabužiais jis atrodė dar silpnesnis ir sulysęs, tad vyresnieji jo pasigailėjo ir, užuot iš karto įtraukę jį į ganytojišką veiklą, pasiuntė į Pietrelčiną tikėdamiesi, kad namų atmosfera jam kiek grąžins jėgas. Tačiau Pietrelčinoje jaunasis vienuolis iš karto pradėjo tą Kalvarijos kelią, kuriuo ėjo visą gyvenimą.

1918 m. rugpjūčio 5 d. jam pasirodė mįslinga figūra, liepsnojančia ietimi perdūrusi jam širdį, o rugsėjo 20 d. jis gavo iš pradžių nematomas stigmas. Štai kaip tą įvykį pasakoja jis pats: „Pasibaigus šv. Mišioms, buvau chore, ir staiga mane apėmė tarsi toks saldus sapnas. Visi vidiniai ir išoriniai jutimai, net ir pačios sielos galios kažkaip nepaprastai nutilo. Juos iš karto apgaubė nepaprasta ramybė. Ir kol visa tai vyko, priešais išvydau mįslingą Figūrą, panašią į matytąją rugpjūčio 5-ąją, tačiau ši skyrėsi tik tuo, jog iš jos rankų, pėdų ir šono sunkėsi kraujas. Ją pamatęs tiesiog sustingau. Jaučiau, kad mirštu, ir taip ir būtų įvykę, jeigu Viešpats nebūtų nuraminęs mano širdies, kurią jaučiau tiesiog plėšant man krūtinę. Ta Figūra pasitraukė, o aš apsižiūrėjau, kad mano rankos, pėdos ir šonas buvo kitokie – iš jų sunkėsi kraujas.“

Šio mistinio įvykio padarinys – aštrus, veriantis fizinis skausmas. Tačiau jį visgi buvo įmanoma pakelti. Daug aštresnis buvo ir daug labiau draskė bažnytinių institucijų, kitų vienuolinių bei mokslininkų, kurių nuomone, vienuolio iš Gargazo žaizdos buvo tik isterijos vaisius, vertinimų, įtarinėjimų ir nuosprendžių sukeltas skausmas.

Vienuolių institucijų ir iš paties Vatikano atsiųsti mokslininkai ėmė jį pulti norėdami įrodyti, kad jam priskiriami reiškiniai visiškai nebuvo antgamtiški. Šventąjį Sostą, kuris tapo vieno iš didžiausią atgarsį Pijaus XI pontifikato metu sukėlusio tyrimo iniciatoriumi, jie sugebėjo įtikinti, jog tai buvo vien iš isterijos kylantys reiškiniai. 1923 metais paniurę Vatikano monsinjorai atitinkamu dekretu broliui iš Pietrelčinos uždraudė viešai aukoti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių. Tai buvo žiauri kančia, trukusi dešimtį metų. Ją tėvas Pijus išgyveno tyliai neprotestuodamas, prieglobsčio ieškodamas maldoje ir atgailoje. Tų slėpiningų žaizdų antgamtiškumu niekada nesuabejoję žmonės, kai pasibaigė galioti šis nuosprendis, vėl siauru keliuku ėmė kopti į vienuolyną, kad galėtų pasiklausyti vienuolio su stigmomis aukojamų šv. Mišių. Jas tėvas Pijus vadindavo „baisiu slėpiniu“. Jam tai būdavo nepaprastos dvasinės įtampos akimirkos: jo veidas persimainydavo, akys spindėdavo, o kūnas išeidavo už laiko ir erdvės ribų. Tačiau ir jo besiklausantiems tai būdavo reto emocingumo akimirkos, o po šv. Mišių prie jo klausyklos nutįsdavo eilė – vis norėdavo priimti Atgailos sakramentą ir paprašyti jo užtarti juos pas Dievą.

Buvo tokių, kurie iš ten išeidavo nusivylę ir susierzinę, ir kitų – vidumi pasikeitusių. Daug atsivertė ir garsių žmonių, kurie šiam vienuoliui su stigmomis visada jautė gilią pagarbą ir atsidavimą. Tėvas Pijus, nepaprastai gailestingas ir nuolankus žmogus, turėjo dovaną pažinti žmonių širdis, jis jausdavo, ar prie jo prisiartinęs žmogus yra nuoširdus ar veidmainis, todėl kai kuriems jis buvo geras, o su kitais – skubotas ir suirzęs. Tačiau jis visada visus ragino melstis ir nuolat siekti ryšio su Viešpačiu.

1940 metais, kai pasaulis sprendė baisią karo tragediją, jo raginimu atsirado Maldos grupės – institucija, kuri sparčiai išplito visame pasaulyje. Savo ordino broliams jis sakė: „Malda yra Dievo lobių raktas, tai pergalę lemiantis ginklas kiekvienoje kovoje už gėrį ir prieš blogį.“

Tais pačiai metais didelės meilės artimui – ypač ligų kankinamiems žmonėms – pastūmėtas jis, kad galėtų įsteigti ligoninę vargšams, suorganizavo gailestingumo ir solidarumo judėjimą. Ši idėja buvo įgyvendinta 1956 metais atidarius Kančios palengvinimo namus, kuriems buvo lemta tapti viena geriausių Pietų Italijoje įrengtų ligoninių. Juose dirba iškiliausi medikai, čia visi yra raginami ligonyje ir neturtingame žmoguje įžvelgti paties Jėzaus veidą.

Tarp daugelio savybių, kuriomis buvo apdovanotas tėvas Pijus, jis turėjo ir dovaną numatyti savo mirties datą. Kartą, o tai buvo dar 1918 metais, kai jis ką tik buvo gavęs stigmas, vienam dažnai į vienuolyną ateidavusiam žmogui jis pasakė: „Nagi, drąsos! Mums dar ištisi penkiasdešimt metų prieš akis.“ Ir po penkiasdešimties metų, 1968-aisiais, kai tėvas Pijus su maldininkais rengėsi paminėti to įvykio pusės amžių jubiliejų, jis prisiartino prie to tikinčiojo ir jam sušnibždėjo: „Tie penkiasdešimt metų praėjo.“

Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, buvo surengta didelė šventė, tėvas Pijus aukojo šv. Mišias, o paskui pasirodė lange norėdamas palaiminti gausiai susirinkusius piligrimus. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį matė gyvą, nes 23-ios dienos naktį, sukalbėjęs rožinį, jis mirė. Šv. Pijui mirus ant jo pėdų ir rankų nebeliko stigmų ženklų.

Žmonės jį ėmė gerbti kaip šventąjį dar Bažnyčiai apie tai net neužsiminus. Vienuolynas ir bažnyčia, kurioje jis aukodavo šv. Mišias, tapo nenutrūkstamos piligrimystės bei maldos, artimo meilės ir atsivertimų vieta. Tačiau kelias į altorių garbę nebuvo toks tiesus. Tie, kas jautė jam priešiškumą ir gyvam – net ir dėl nelabai garbingų priežasčių (kad ir tų daugelio aukų, kurias žmonės siuntė jo gailestingumo iniciatyvoms, panaudojimas), dėjo daug pastangų, kad tai sutrukdytų.

Tačiau galiausiai visgi nugalėjo tiesa apie jo šventumą. Tėvą Pijų, kuris save vadino besimeldžiančiu vienuoliu, popiežius Jonas Paulius II, jautęs jam didelį prielankumą 1999 m. gegužės 2 d. paskelbė palaimintuoju, o 2002 m. birželio 16 d. – šventuoju.

 

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-22


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt