Ši šventė gimė Jeruzalėje. Kai Konstantinas pastatė Šv. Kapo ir Golgotos bažnyčias, jos buvo iškilmingai pašventintos 335 m. rugsėjo 14 dieną. V a. šią šventę švęsdavo rugsėjo 14 d., minint Golgotos bazilikos pašventinimo metines. Ši diena (rugsėjo 14) dar buvo išrinkta ir todėl, kadangi tą dieną buvo atrastas Jėzaus kryžius. Pagal legendą Šv. Elena rado tris kryžius, Jėzaus ir dviejų piktadarių. Prisilietus prie vieno iš jų mirštančiai moteriai ir pagijus, buvo išsiaiškinta, kuris iš trijų kryžių buvo Jėzaus.

Ši šventė greit išplito Rytuose. VII šimtmetyje į Romą buvo atvežta Šv. Kryžiaus medžio dalis – relikvija. Rugsėjo 14 dieną ji būdavo išstatoma šv. Petro bazilikoje žmonių garbinimui. Popiežius Sergijus (697 – 701) Romoje esančią kryžiaus relikviją padalino į dvi dalis ir antrą dalį nusiuntė Laterano bazilikai. Nuo to laiko rugsėjo 14 dieną abiejose bazilikose buvo garbinama šv. Kryžiaus relikvija. Šv. Kryžiaus relikvijos garbinimas išplito dar labiau, kai 614 m. persai apiplėšė Jeruzalę ir pagrobė didžiąją šv. Kryžiaus relikviją. Imperatorius Heraklis (630 m.) iš persų atsiėmė relikviją ir parsivežė saugojimui į Konstantinopolį.

Taip abiejose sostinėse – Romoje ir Konstantinopolyje – rugsėjo 14 dieną buvo „iškeliama“ garbinimui šv. Kryžiaus relikvija. Taip gimė šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventė.

Vėliau, Vakaruose buvo sujungta su šv. Kryžiaus atradimo švente ir minima kaip viena šventė – Kryžiaus Išaukštinimo, rugsėjo 14 dieną. Ilgą laiką kryžius buvo papiktinimo ženklas, tačiau šis ženklas Jėzaus buvo panaudotas nugalėti mirtį ir atnešti mums išganymą bei amžinąjį gyvenimą. „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ (1Kor 1, 18)

 

pagal kun. A. Kajacko „Bažnyčia liturgijoje“