Kryžius stovi prie Dangaus vartų. Jis atveria juos. Turiu kryžių praeiti.

Ar kartais atsistoju prie kryžiaus Jėzaus Kristaus akivaizdoje dabar, kai renku savo mažus nuopelnus. Jėzaus Kristaus kryžius mano pastangas pakylėja tiek, kiek buvo pats aukštai iškeltas. Ir Viešpaties kančios metu visos mano pastangos siekti gerumo, siekti Dangaus įgauna visai kitą prasmę. Be Jėzaus Kristaus kryžiaus aš veltui stengčiausi. Mano darbai savaime manęs neišgano. Išganymas ateina per Dievo malonę teisingai pasirenkant ir Dievui laiminant.

Ar aš išdrįsčiau dabar atsistoti prie Jėzaus Kristaus kryžiaus? Nuogoje kančioje Jėzus lenkiasi prie kiekvieno netgi tada, kai nuo Jo kryžiaus bėgu. Išdrįsti nors kai kada atsistoti prie Jėzaus Kristaus kryžiaus yra didelio pasitikėjimo ir mano žmogiškos meilės ženklas. Mano varginga meilė palydi prie kryžiaus ir aš jį patalpinu į savo širdį, kad jausčiau kenčiantį Jėzų, kad bandyčiau suprasti išganymo kainą, kad manyje visada gyvuotų viltis, kad su mirtimi ant kryžiaus niekas nesibaigė. Prie kryžiaus aš laukiu stebuklo, kuris prisikėlimo dieną pradėjo naują erą žmogaus sielos istorijoje. Aš išgelbėta. Visi mes išgelbėti amžinajam gyvenimui – mano išduotas Dievas sutaiko per kryžių.

Prie kryžiaus aš stoviu skaudama širdimi. Viešpaties bejėgystėje ieškau užuovėjos, nes ir dabar Juo pasitikiu. Mano buvimas prie kryžiaus yra Viešpaties pasirinkimas, kai Jis yra apleistas ir užmirštas. Aš neturiu bėgti nuo kryžiaus iš kančios baimės. Juk su manimi yra pasilikęs Viešpats, ko turiu bijoti? Prie kryžiaus aš sudedu visas savo nuodėmes ir prašau jas sunaikinti. Ateinu purvina, bet pasilikusi prie kryžiaus tampu nuteisinta. Jėzaus Kristaus kryžius naikina mano blogio apraiškas, kai ateinu pagalbos, kai prašau išgelbėti, Prie Jėzaus Kristaus kryžiaus kryžiumi ir gelbėjama.

Kodėl prie kryžiaus aš ateinu nenoromis? Gal todėl, kad nesuprantu kokią reikšmę mano gyvenimui, mano sielai jis turi. Nesistengiu suprasti Jėzaus Kristaus aukos kaip savo išgelbėjimo. Ateinu nenoromis, nes man baugu – per maža vilties. Tikėjimo Dievo visagalybe, tikėjimo, kad Dievas amžinas ir mirtis nėra galutinė baigtis. Prie kryžiaus turiu įsisąmoninti, kad pirmiausia Dievas turi nemirti mano širdyje. Tikėjimas, kad Viešpats ir ant kryžiaus lieka Viešpačiu. Netikintieji mato kryžių kaip žiaurumo ženklą, o aš turėčiau matyti viltį net ir labiausiai neįmanomoje situacijoje. Nes kalbu apie Dievą. Tik mažas mano tikėjimas paverčia kryžių paniekos, sunaikinimo ženklu. Mažas mano tikėjimas mato kryžių, bet ne Viešpatį ant kryžiaus.

Ko laukiu prie kryžiaus? Kaip bebūtų keista iš nukryžiuoto Jėzaus laukiu pagalbos. Aš laukiu paguodos, nors pati turėčiau Viešpatį palaikyti Jo kančioje. Mano tikėjimas rodo, kad ir kančioje Viešpats neužmiršta manęs, kai atsistoju prie kryžiaus. Aš laukiu Dievo žvilgsnio, kaip Jis laukia manojo. O tame žvilgsnyje tikėjimas – mano ir Dievo manimi. Dievas tiki, kad aš priimsiu kryžių kaip dovaną, kad nepaisant Jo mirties ant kryžiaus, aš tikiu Jį pamatyti garbėje. Aš laukiu prie kryžiaus Viešpaties palaminimo, kad ir mirdamas Jis mane prisimintų, kad įdėtų mane į savo begalinę širdį ir aš mirčiau su Juo. Ar sugebu stovėti prie kryžiaus taip lyg mirčiau kartu? Mirčiau pasitikėdama.

Aš dar prieš Viešpaties mirtį jau turiu tikėti prisikėlimą, nors nujausti – net jeigu niekas nedrįso apie tai svajoti, įsisąmoninti. Kiekvienas turime išdrįsti prie kryžiaus tikėti ne mirtimi, o Dievo pergale. Gal tada prie kryžiaus aš nežinosiu, kaip tai įvyks, tačiau žinau, kad Dievas yra nemirtingas. Kad Dievas nepalieka žmogaus visam laikui – Jis būna su manimi visą amžinybę. Tikėdama, kad Dievas yra amžinas, tikiu, kad mirtis ant kryžiaus yra tik dėl manęs, kad tai tik tikslas –išgelbėti žmogų. Viešpats manęs nepalieka –Jis tik įrėžia kryžiaus ženklą mano sąmonėje, kad turėčiau kur ateiti savo kančioje. Kenčiantis pas kenčiantį. Kad galėčiau suprasti Dievo meilės begalybę, kad per kryžių artėčiau prie Dievo slėpinių. Jis paslėpė savo darbus, kad ieškočiau, bet kryžius nepaslėptas – čia yra atsakymai į mano abejones ir neviltį. Kiekvienoje neviltyje yra bent truputėlis vilties. Labai maža, bet galinga – tokia, kuri prisikelia.

Prie kryžiaus galiu peržvelgti savo gyvenimą jo šviesoje. Nukryžiuoto Viešpaties akivaizdoje mano gyvenimo prasmė kinta ir svarbūs dalykai keičiasi su nesvarbiais ir aš matau gyvenimo vertę visai kitokią negu savo kasdienybėje. Viešpaties kryžius gyvenimą perkeičia, padeda geriau atskirti gėrį nuo blogio. O nuodėmė ryškiai matoma, kaip blogybė griaunanti sielą. Per Viešpaties kryžių mano siela gelbstima, todėl jį renkuosi. Ir renkuosi todėl, kad visur noriu būti su Viešpačiu. Todėl nesibodžiu prieiti artyn kančios – juk suprantu, kad tą kančią aš ir sukėliau. Mano nuodėmė tą kančią sukėlė. Nuodėmė Jėzų nukryžiavo ir Dievo meilė žmogui prikėlė.

Jeigu lieku prie kryžiaus Viešpaties mirties akivaizdoje, jau tada pasitinku prisikėlimą. Jeigu neapleidžiu mirštančio Jėzaus ir pasilieku su Juo, tai sutinku naują pradžią –prisikėlimą. Apkabinti kryžių galiu tik tada, kai Dievas suteikia tam jėgų. Kai kreipiuosi į Jį.

Kas būtų, jeigu aš niekada neateičiau prie kryžiaus? Tada niekada nesuprasčiau Dievo meilės, nesuprasčiau savo kančios prasmės ir nebūčiau pakviesta į prisikėlimą. Kryžius yra naujo gyvenimo pradžia. Bėgti nuo kryžiaus – tai bėgti nuo Dievo meilės. Kai prie kryžiaus ateinu su savo kančia, matau didžiąją nuolankią Jėzaus kančią. Prie kryžiaus mokausi kentėti iš meilės ir dėl meilės. Kryžius kančioje suvienija mane su nukryžiuotu Kristumi. Mano kančią Viešpats pakelia ant kryžiaus ir ją pasiima, kad išgyventų kiekvieno iš mūsų skausmą, kad savąją kančią pajėgtume ištverti. Jeigu nebūtų kryžiaus ir Jėzaus kančios, likčiau be paguodos, be prisikėlimo. Be kryžiaus Dievas toli, nepasiekiamas, gąsdinantis savo visagalybe. Su kryžiumi Viešpats tampa savu, tuo, kuris lenkiasi prie žmogaus.

Jeigu aš renkuosi Viešpatį, tai renkuosi ir Jo kryžių. Renkuosi tai, kas mane gelbsti. Nes kryžiumi prasidėjo didysis mūsų išvadavimas.

Lieku prie Viešpaties kryžiaus, nes renkuosi gyvenimą.

 

VIRGINIJA ADOMONYTĖ

bernardinai.lt