Mažą šlubą Leonardą (vadinamą Leo) ir Tomą, sulaukusius vos kelių mėnesių, tą pačią dieną atvežė į vaikų globos namus. Auklėtojos su jais elgėsi nuoširdžiai, ne tokie draugiški jiems buvo mokyklos, kurią pradėjo lankyti, vaikai.

Šie dažnai būdavo žiaurūs su droviuoju Leo, tačiau Tomas sugebėdavo juos pastatyti į vietą, nes buvo tvirto sudėjimo ir protingas berniukas: geriausias mokyklos mokinys ir vikriausias žaidimų dalyvis. Tomas padėdavo Leo, būdavo visada šalia. Guosdavo jį, kai šis išsigąsdavo, žaisdavo su juo, kad šis neliūdėtų dėl savo luošumo, juokindavo jį, pasakodamas linksmas istorijas.

Į globos namus dažnai užsukdavo poros, ketinusios įsivaikinti: susipažindavo su vaikais ir išsivesdavo juos į miestą pietauti. Tik mažuoju Leo niekas nesidomėjo, tad Tomas visuomet sugalvodavo kokią dingstį, arba apsimesdavo blogai nusiteikęs, kad ir jam pačiam nereikėtų niekur eiti. Buvo išėjęs tik du kartus, su daktaru Turiniu ir jo žmona Ana.

Vieną sekmadienį daktaras Turinis pasišaukė Tomą ir žvelgdamas jam į akis tarė:

-Tu tikrai labai šaunus berniukas! Ar norėtum pas mus apsigyventi? Kurį laiką būtume tavo globėjais, o vėliau tave įsivaikintume. Būtum kaip tikras mūsų sūnus. Ką manai?

Tomas liko be žado. Turėti mamą ir tėtį, kaip visi…

-O, ta-a-a-aip, pone! – sušnabždėjo.

Tačiau akimirksniu džiaugsmas jo akyse užgeso. Jei Tomas paliks globos namus, kas rūpinsis mažuoju Leo?

-Aš… jums labai dėkingas, pone,- tarė. – Bet negaliu, pone!

Ir daktarui nespėjus pamatyti ašarų jo akyse, berniukas nubėgo šalin.

Netrukus daktaras su auklėtoja atėjo jo ieškoti. Tomas tuo metu padėjo Leo autis specialų batą. Vyriškis perskrodė Tomą žvilgsniu:

-Ar dėl jo nenorėjai apsigyventi pas mus, sūneli?

-Na, aš… aš esu viskas, ką jis turi,- atsakė vaikas.

Be abejonės, yra kažkas, kam tu esi „viskas, ką jis turi“.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“