Pasakojimas sielai. Sąskaita


a- A+

 

 

Susirūpinęs dėl gyvenimo prasmės ir baigties, ypač dėl Paskutinio teismo, į kurį anksčiau ar vėliau teks stoti, žmogus susapnavo sapną.

Po mirties nedrąsiai prisiartino prie didžiulių Dievo namų vartų. Pabeldė. Besišypsantis angelas priėjo atidaryti. Pakvietė žmogų į rojaus laukiamąją salę.

Patalpa atrodė nesvetinga. Truputį panėšėjo į teismo salę.

Žmogus lūkuriavo, vis labiau būgštaudamas.

Netrukus grįžo angelas, nešinas popieriaus lapu, kurio viršuje ryškiai matėsi žodis „sąskaita“. Žmogus paėmė lapą ir ėmė skaityti:

„Saulės šviesa ir lapų šlamesys, sniegas ir vėjas, paukščių skrydis ir žolė. Už orą, kurį kvėpavome, ir žvilgsnį į žvaigždes, už vakarus ir naktis…“

Sąrašas buvo be galo ilgas.

„…vaikų šypsena, mergaičių akys, tyras vanduo, rankos ir kojos, pomidorų raudonis, glamonės, paplūdimio smėlis, pirmasis tavo vaiko žodis, pavakariai ant kalnų ežero kranto, vaikaičio bučinys, jūros bangos…“

Kuo toliau skaitė, tuo žmogui darėsi neramiau.

Kokia bus bendra suma? Kaip ir iš ko jis sumokės už visus šiuos turėtus dalykus?

Taip krūtinėje besidaužančia širdimi jam beskaitant, atėjo Dievas.

Uždėjo ranką žmogui ant peties.

„Aš tai padovanojau, – tarė juokdamasis, – iki pat pasaulio pabaigos. Tai buvo tikras džiaugsmas!“

 

Dievas žino tik žodį „duoti be atlygio“.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-01-10


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt