Pasakojimas sielai. „Kur mano bučinys?“


a- A+

Sykį gyveno mergaitė, vardu Cecilija. Jos tėtis ir mama daug dirbo. Tai buvo graži šeima ir jie laimingai sau gyveno. Trūko tik vieno dalyko, tačiau Cecilija apie tai dar nebuvo pagalvojusi.

Vieną dieną, kai buvo devynerių, pirmą sykį nuėjo nakvoti pas savo bičiulę Adelę į namus. Atėjus laikui gulti, Adelės mama pataisė jų antklodes ir pabučiavo jas abi, linkėdama labos nakties.

-Myliu tave,- tarė mama Adelei.

-Ir aš tave,- sušnabždėjo mergaitė.

Cecilija pasijuto tokia susijaudinta, kad kiaurą naktį neįstengė sumerkti akių. Niekas jos niekuomet nebuvo bučiavęs prieš miegą ir pasakęs, kad myli. Ištisą naktį vartėsi lovoje, galvodama: „O juk taip ir turėtų būti.“

Grįžusi namo nė nepasisveikino su tėvais ir nubėgo į savo kambarį. Nekentė jų. Kodėl jie niekados jos nepabučiuodavo? Kodėl jos neapkabindavo ir nepasakydavo jai, kad myli? O gal jos ir nemylėjo?

Cecilija verkė, kol užsnūdo, ir daug dienų jos širdyje virė pyktis. Galiausiai nusprendė pabėgti iš namų. Susikrovė kuprinėlę, tačiau nežinojo, kur eiti. Ji amžiams buvo įkalinta su pačiais šalčiausiais ir blogiausiais tėvais pasaulyje.

Staiga rado išeitį.

Nuėjo tiesiai prie mamos ir pakštelėjo jai į žandą:

-Aš tave myliu.

Po to nubėgo prie tėčio ir jį apkabino:

-Labanaktis, tėti,- tarė. –Aš tave myliu.

Tuomet nuėjo gulti, palikusi savo tėvus virtuvėje, netekusius žado.

Kitą rytą atėjusi pusryčiauti, vėl pabučiavo ir mamą, ir tėtį.

Autobuso stotelėje pasistiebė ant pirštų galiukų ir dar sykį pabučiavo mamą:

-Iki, mama. Aš tave myliu.

Cecilija tai darė diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Kartais tėvai nuo jos atsitraukdavo, šalti ir suglumę. Kartais iš jos pasijuokdavo. Tačiau Cecilija darė savo. Ji turėjo tikslą ir atkakliai jo siekė. Bet štai vieną vakarą prieš eidama miego ji pamiršo pabučiuoti mamą. Netrukus mergaitės kambario durys prasivėrė ir tarpdury pasirodė mama.

-O kurgi mano bučinys? – paklausė mama, apsimesdama, jog pyksta.

Cecilija atsisėdo lovoje:

-Ak, aš pamiršau.

Pabučiavusi mamą, pridūrė:

-Aš tave myliu.

Tada palindo po antklode ir užsimerkė. Tačiau mama liko stovėti kambaryje ir galiausiai tarė:

-Aš irgi tave myliu.

Po to pasilenkė, pabučiavo Ceciliją į skruostą ir tariamai griežtu balsu pridūrė:

-Žiūrėk, daugiau nepamiršk manęs pabučiuoti prieš miegą.

Cecilija šyptelėjo ir prižadėjo:

-Daugiau niekados nepamiršiu.

 

 

 

Šiandien kažkas laukia „savo“ bučinio. Iš tavęs.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

 

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-18


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt