Mokytis iš Marijos


a- A+

Mąstydamas, kalbėdamas, rašydamas apie prieš mus gyvenusius žmones visuomet susiduriu su tuo pačiu gundymu – galvoti, kad anuomet viskas buvo kitaip. Ypač šis išsisukinėjimas, mėginimas apsisaugoti nuo neprognozuojamo kitų žavingų žmonių gyvenimo poveikio suaktyvėja, kai kalba pakrypsta apie šventuosius ar pačią Visų Šventųjų Karalienę – Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Tuomet instinktyviai norisi nerti į kraštutinumus – arba laikyti ją nebe žmogumi, kažkuo nepalyginamai daugiau, švariau, arba patogiai galvoti, kad jos žmogiškumą labiau, intensyviau veikė Dievas, o dabar Jo veikimo būdai ir atkaklumas smarkiai pakito.

Toks mąstymo būdas ne praturtina, o nuskurdina. Tad mėginu skausmingai stabtelėti prie Marijos ir jos žmogiškumo. Noriu pasidalinti tuo, kas pažintyje su Dievo Gimdytoja sukrėtė, trikdo ir nutildo.

Pirmiausia – jos nelengvo žemiško gyvenimo atpažinimas. Nuo vaikystės žvelgiau į ją, išpuoštą altorių garbėje, kartodamas didingus Litanijos kreipinius. Ir tas jos didingumas vis labiau tolindavo Mariją nuo manęs, nors tuo pat metu man verkiant jos reikėjo čia ir dabar – gyvenime, kuriuo toli gražu nesu patenkintas, kuriame skauda, kuriame nebesusitvarkau.

Mudviejų santykio pokytis prasidėjo, kai vieną vakarą leidau sau tiems jos žmogiškumo trupinėliams, kurie iš negausių žinių apie jos gyvenimą nedrąsiai kaupėsi atmintyje, susidėlioti pilnesniam vaizdui. Ir tai, ką pamačiau, suglumino. Žvelgdami į istorinę Mariją, išvystame žmogų, kuris labai skiriasi nuo įprasto gegužinių Mielosios.

Tą akimirką, kai Viešpats į ją kreipėsi, ji tebuvo nepilnametė, pažadėta gerokai vyresniam sužadėtiniui. Priėmusi Viešpaties valią, neplanuotas nėštumas, reali grėsmė gyvybei, emigracija ir slapstymasis, neprognozuojamas Vienturčio elgesys, Kryžiaus papėdė… Jos gyvenimo tikrovė kur kas baisesnė už tą, nuo kurios aš bandau išsisukti, kuria skundžiuosi ar net vertinu kaip bausmę.

Nepaisydama visų išbandymų, Marija tampa Dievo, Tautų, visų šventųjų, visų Kristaus išpažinėjų Motina – štai Tavo Motina… Ir kiekvienas, kas tik vykdo dangiškojo Tėvo valią yra (tampa?) man ir broliu, ir seserimi, ir motina… Taigi iššūkis man, Marijos pavyzdžiu, melsti ne to, kad Dievas pakeistų mano gyvenimo realybę, o kad padėtų joje atpažinti ir vykdyti Jo valią…

Kitas dalykas, praskleidžiantis man Marijos paslaptį – tai Jos pačios žodžiai, užrašyti Šventajame Rašte. Nepateiksiu išsamaus sąvado, bet keletu, kuriuos Marija kantriai ir nuolankiai moko ištarti – pasidalinsiu.

Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna kaip Tu pasakei… Šiais žodžiais Marija pati prisistato Šventojo Rašto skaitytojui. Gigantiškas nuolankumas: štai aš – išsižadanti savų planų, savos valios – tebūna Tavo valia. Dievo planai, Dievo valia visuomet pranoksta žmogaus įsivaizdavimus ir turimas galimybes ar išteklius. Marija ne išimtis. Ji atvirai klausia – kaip tai įvyks? Ech, kad man pavyktų šį klausimą Dievui ar Jo Pasiuntiniams formuluot kaip klausimą, į kurį noriu išgirsti atsakymą, o ne kaip pasiteisinimą, kuriuo mėginu apginti savo planus.

Marijai pakako Angelo priminimo: Dievo valios įgyvendinimas, įvykdymas žmogaus gyvenime yra ir Dievo reikalas, veikiantysis Gyvenime Dievas, ne vien žmogus (Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs… Aukščiausiojo galybė pridengs Tave…). Dievas yra visagalis – Jam nėra negalimų dalykų, tereikia su tuo sutikti. Kaip dažnai aš brėžiu ribas Dievui – viskas Tau galima iki čia, arba išskyrus tai…

Pagaliau dar vienas paraginimas – apsidairyk, nebijok matyti – tai jau vyksta, tai ne teorija, o realybė aplinkinių gyvenimuose. Gluminantis Marijos TAIP Dievui ir Jo planams – tas besąlygiškas „štai aš“. Drąsa nebesislėpti nuo Dievo, Jo valios ieškojimas ir vykdymas, o ne savo planų primetinėjimas Dievui.

Svarstymas širdimi… ši Mergelės Marijos ypatybė irgi užfiksuota Šventajame Rašte. Marija dėmisi įvykius ir svarsto širdimi, tuo tarpu mes labiau kliaudamiesi galva linkę daryti skubotas išvadas. Ypač tai atpažįstu savyje, kai gyvenimo įvykiai skausmingai neatitinka mano lūkesčių. Tuomet galva sakytumei savarankiškai it išmanus įrenginys kūrena savigailos, pykčio, kaltinimų krosnį begale tikėtinų, bet netikrų argumentų. Išbūti, priimti realybę be išankstinių nuostatų ir skubotų vertinimų – tai dar vienas dalykas, kurio vis iš naujo galime prašyti, kad Marija mus mokytų.

Darykite visa, ką tik Jis jums lieps… Šventajame Rašte po Marijos prisistatymo – štai aš – tai Jos kreipinys į mus. Šie žodžiai it Kanos vestuvėse įvykdyto Jėzaus stebuklo įsčios. Ir jie pražysta Marijos lūpose po skausmingo – kas tau ir man moterie… Jėzus, Motinos užkalbintas apie gresiantį fiasko – nepuola aiškinti/s. Net ir nesuvokiant kodėl, kaip ir pan. – besąlygiškai ir visais atvejais daryti ką sako Jėzus, o ne ką diktuoja mūsų baimės, sužeistumai, žinios, televizorius, minios diktatas… – mokyki mus, Marija.

Tyla po kryžiumi… Vienturčio Sūnaus kryžius, regis, yra daugiau nei reikia skausmingiems priekaištams. Kodėl, Dieve, už ką… juk kitaip įsivaizdavau, kitaip supratau Tavo žodžius… pavedei? Tų skausmingųjų kodėl – apstu mūsų ir mus supančių žmonių gyvenimuose. Neretai jie pastūmėja net į Dievo baudimą Jo neigimu. O Marija tyli… tikriausiai dėmisi ir svarsto širdimi – iš/tiki… Ir tampa kiekvieno Jėzaus mokinio/ės Motina. Ir kai pasiimu Ją pas save, Ji augina mano randuotame gyvenime Gyvenimą.

Kun. Kęstutis Dvareckas

 

Žurnalas KELIONĖ


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-19


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt