Vėlinės – vilties šventė gyviesiems


a- A+

Lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų iškilmė. Simboliška ir gražu, kad rudenį, kai mūsų žemdirbiai į aruodus pila derlių, vėl prisimename tuos vaisius, kuriuos yra davusi Bažnyčia. Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis. Gražu, kad rudenį prisimename tuos, kurie Jėzaus Kristaus mokslo, Evangelijos, bažnyčios tradicijos, sakramentų dėka pasiekė ramybės uostą ir  gyvena amžinybėje. Tai yra tas amžinybės derlius.

Kodėl  Bažnyčia vieną dieną skyrė visiems šventiesiems paminėti? Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami. Tačiau galbūt Dievas turi ir savo šventųjų, kurie mums nėra žinomi? Žmonių, kurie uoliai atliko savo gyvenime pareigas,  užaugino vaikus, darė gerus darbus, rūpinosi malda, vedami Dievo vykdė visas tikinčiojo žmogaus priedermes  ir taip pat nugyveno šventojo gyvenimą. Šventumas yra santykis tarp tavęs ir Viešpaties. Yra šventųjų, kurių niekas nėra kanonizavęs, nėra pakėlęs į altoriaus garbę, bet jie šventieji yra Dievo valia.

Diena, kai minime šventuosius, susijusi su jų mirties diena. Mes švenčiame jų gimimą Danguje. Šventųjų paminėjimo diena ir yra jų gimtadienis, tai jų gimimas ne žemiškajam gyvenimui, bet dangiškajam.

Per Vėlines, lapkričio antrąją dieną mes paminime visus tuos, kurie mirė, išėjo Anapilin, tiek ramiai užgesusius, tiek netikėtai pasitraukusius iš gyvenimo, katastrofose, karuose žuvusius, ligų sugraužtus. Jau Senajame Testamente randame užuominų, priesakų melstis už mirusius, ypač tuos,  kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jie žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo atsiteisti, todėl jau iš Senojo Testamento žinome, kad už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos.

Taigi lapkričio pirmąją prisimename visus šventuosius, o lapkričio antrąją pagerbiami visi mirusieji.  Dievas mus pakvietė dalyvauti Jėzaus Kristaus kunigystėje. Jėzus Kristus atidavė už save mus, praliejo savo kraują ant kryžiaus ir mes galime savo malda, savo mažyčiais pasiaukojimais už mirusius vienytis su Jėzumi Kristumi. Dievas nori, kad mes bendradarbiautume užtarime, maldoje už mirusius. Malda nieko nepadės tam, kuris nuėjo į amžiną pražūtį, į pragarą ir nieko nepridės tam, kuris nuėjo į amžiną džiaugsmą. Tačiau, kaip sako Šventasis Raštas, toji malda neprapuls veltui, bet paklius į tą nuostabų Bažnyčios, kuri yra bendruomenė, lobyną, į dvasinį iždą, ir iš to iždo bus dalinama tiems žmonėms, kurie dar nėra pilnai atsiteisę gyvenime ir nuėjo su klaidų ir kalčių našta.

Bažnyčią sudaro trys dalys. Tai Keliaujančioji bažnyčia, Kenčiančioji bažnyčia ir Triumfuojančioji arba Pergalingoji bažnyčia. Lapkričio pirmoji yra būtent Triumfuojančios bažnyčios diena, džiaugsmo diena, mes minime šventųjų triumfą.

Tai reiškia, kad šventieji jau yra amžinoje laimėje, amžiname džiaugsme. Ateis laikas, ir Bažnyčia bus tik triumfuojanti. Keliaujančioji bažnyčia esame visi žmonės, kurie gyvename šioje žemėje. O Kenčiančią bažnyčią kunigas prisimena kiekvienoje Šv. Mišių aukoje, kai meldžiasi už mirusius mūsų artimuosius, laukiančius amžinojo gyvenimo pilnatvės skaistykloje.

Žemėje mes tarsi piligrimai, tie, kurie keliauja, visi mes esame savo kelionėje. Ir žvakių liepsnelės, nušviečiančios kapus per Vėlines, yra tarsi vilties žiburiukai juodžiausioje tamsoje. Vėlinės – tai vilties šventė mums, gyviesiems. Tai yra tautos ženklas, jos savivokos ženklas. Iš Vėlinių tradicijų galime susivokti, kad čia yra Lietuva. Galbūt ateity mus paveiks kita kultūra, sakykim, galbūt bus daugiau kinų kultūros, bet kapinėse, manau, tie kiniški raudoni žibintai vis tiek per Vėlines degs, kaip tradicijos ir dabarties priminimas.

Nors Lietuvoje lapkričio pirmoji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje, mūsų savivokoje yra tarsi pasislinkusi jau ir į lapkričio antrąją, nes abi šios dienos suvokiamos kaip Vėlinės. Toji slinktis rodo labai gražią lietuvių nuovoką, nuostatą, kad mūsų mirusieji jau yra šventųjų dalis. Kokį grėblį padėk netoli kapinių – pavogs, bet padėk kapinėse – greičiausiai liks gulėti. Žmonės intuityviai suvokia nuo seniausių laikų, kad kapinės – sakrali vieta. Nuo obels, augančios kapinėse, obuolių neskindavo, gėlių žydinčių neliesdavo. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. To nėra kitose kultūrose, štai, pas amerikiečius – moliūgai, Haloweenas…

Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Nieko nenorima gąsdinti, statyti sienų, pertvarų, atskirti ar pabėgti nuo dvasių pasaulio. Lietuvis, manau, susivokia, kad dvasinis pasaulis, dvasinė realybė yra teigiamai nusiteikusi jo atžvilgiu. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, ir mes galime kalbėti tik kaip apie tam tikrus matmenis, dėmenis, nes tas šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir labai tvirta.

Sakykim, Kūčių vakarienės metu paliekama viena laisva vieta svečiui arba mirusiam žmogui arba, jeigu žmogus bus neseniai išėjęs, jam paliekama vieta. Tai yra slėpinys. Nesigilinama į tai, einama į Viešpatį, kalbamasi su Juo. Mums tai patiems labai svarbu – dalyvaujame užtarime ir tuo esame panašūs į Jėzų Kristų. Jis paaukojo save už mus ir mes galime taip pat prisidėti savo maldomis, savo uždegta žvakele  prie tos Jėzaus Kristaus aukos.

Žmogus nuolat stoja prieš dvasinę tikrovę, dvasinę realybę. Toje dvasinėje realybėje jis žino, kad gyvenime daug galėjo padaryti, galbūt geriau, galbūt vienos kitos nuodėmės galėjo ir nebūti… Ir jisai, stovėdamas prieš tą dvasinę realybę, pratęsia vieną iš gerų darbų tiek sielai, tiek kūnui. Kaip žinia, yra septyni geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų – numirėlį palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas, uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko kelias minutes pabūti tyloje ir keletą minučių pasimelsti, kad mes rastume laiko nueiti į bažnyčią, dalyvauti Šventų Mišių aukoje ir per devyndienio pamaldas už mirusius. Vienybėje su Viešpačiu, su Jėzumi Kristumi, mes tiesiame pagalbos ranką mūsų brangiems mirusiems ir tuo pačiu patys esame išteisinami. Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Ir visi mes veržiamės Viešpaties link, Dievo link. Mano palinkėjimas, kad amžinybėje susitiktume su savo brangiais mirusiaisiais. Jeigu mes būsime šitoje vienybėje – tiek simbolių, tiek sakramentinėje, tiek gerų darbų vienybėje, būsime su Viešpačiu, ir su savo mylimais mirusiais asmenimis susitiksime Viešpatyje.

 

Kun. Arnoldas Smalstys

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-01


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt