Šv. Margarita Škotė (~1046–1093) 

Anglijos karaliaus Edmundo II Aironsaido anūkė ir šv. Stepono Vengro dukterėčia Margarita gimė tremtyje Vengrijoje. Ji sugrįžo į Angliją 1057 m., bet jos šeima turėjo bėgti į Škotiją dėl normandų antpuolio. 1070 m. Margarita ištekėjo už karaliaus Malkomo III ir tapo Škotijos karaliene. Aštuoni vaikai gimė karališkoje šeimoje, į kurią Margarita atnešė kultūrą, politinį nuovokumą, kilnią meilę, žavėjusią jos vyrą. Karalienė netrukus tapo itin aktyvi visuomeniniuose reikaluose. Ji skatino tikėjimo sklaidą ir socialinį teisingumą, kovojo su piktnaudžiavimu, kuris buvo pažeidęs net ir tautos religinį gyvenimą, taip sutvirtindama Škotijos ir Apaštalų Sosto ryšius. 1093 m. karalius ir vyriausias jo sūnus žuvo karo žygyje, o karalienė Margarita Edinburge susirgo ir mirė, spėjusi sužinoti apie vyro ir sūnaus žūtį.

 

 

Šv. Gertrūda (~1256–1302), mergelė

Šv. Gertrūda gimė 1256 m. ir sulaukusi penkerių buvo atiduota į šv. Benedikto regulos vienuolyną Helftoje, Saksonijoje. Vadovaujama šv. Mechtildos, kuriai vėliau atvirai patikėdavo visas savo „paslaptis“, labai gabi Gertrūda mokėsi literatūros, teologijos ir menų. Būdama 25 metų ji patyrė asmeninį susitikimą su Kristumi ir pradėjo gyventi mistinį gyvenimą, nuolat remdamasi liturgijos slėpiniais. Ji gyveno nuolankiai, buvo kantri ligoje, dėmesinga kitiems ir mokėjo išklausyti. Jos parašytuose „Regėjimuose“ ir „Pratybose“ liudijama apie intymų ryšį su Dievu, gyvenimą, visiškai suvienytą kontempliacijoje įsikūnijusios Meilės, kurios nuostabus ženklas yra perverta širdis.

 

 

Gyvoji Duona