Kiek kainuoja Dievo patarnavimai


a- A+

Gavau tokį klausimą: Ar galima priimti šv. Komuniją gyvųjų asmenų intencija, kai prašo maldų? Ar Komuniją galima aukoti kaip ir visuotinius atlaidus tik už save arba už mirusiuosius? Kai užsakiau Mišias už mirusiuosius, ar galima aukoti Komuniją už gyvuosius, ir atvirkščiai? Kažkas nesenai man pasakė, kad jokiu būdu už gyvuosius negalima aukoti (skirti) Komunijos vaisių.

Taigi yra taip. Kartais galima išgirsti panašių klausimų: kokia yra kaina už Dievo patarnavimus? Kai meldžiamasi už mirusiuosius, prašoma sveikatos, globos kelionėje ir t. t., ar man užteks „‚išteklių“ už visą „susimokėti“? Arba kitaip – ar Dievui užteks Jo malonės per vienas Mišias sutvarkyti mano ar mūsų visų prašymus? O jei paprašysiu sveikatos, ar dar liks nors truputis Jo malonės mirusiesiems? Arba jei pasimelsiu / paaukosiu šv. Komuniją /paaukosiu vienas Mišias už vieną asmenį arba už 100 asmenų, tai ar pagal matematikos ar bankininkystės taisykles pirmuoju atveju gausiu 100 %, o antru atveju – tik 1 % malonių (jei nustatysime, kad kiekvienas gaus po lygiai)? Ar turėsiu tuo atveju mažiau?

Kunigams yra leidžiama priimti tiktai vieną intenciją vienoms Mišioms, kad nebūtų piktnaudžiavimo, kai kadaise viduramžiais kunigai, norėdami praturtėti, aukodavo nežinia kiek Mišių per dieną, organizuodami savotišką verslą. Todėl ir kunigui įprastai galima aukoti tik vienas Mišias per dieną. Į vieną Mišių intenciją galima sudėti begalybę prašymų – galima pasimelsti už vieną asmenį arba už viso pasaulio žmones. Visuotinė malda – tai yra būtent tas Mišių momentas – kiekvienas gali prašyti, kiek nori. Yra aišku, kad Dievo buhalterijoje kiekvienas gauna tiek pat. Dėl šito nėra jokių abejonių. „Saiką gerą, prikimštą, sukratytą“ (Lk 6, 38), tai yra daugiau, negu kiekvienas iš mūsų sugebės priimti ir pasinaudoti. Kiekvienas prašantysis ir kiekvienoje intencijoje – gauna tiek pat iš Dievo dosnumo. Daugiau, negu mums reikia, nes Dievas nėra šykštus. Jis toks yra. Jis dosnus, nes mus labai myli. Negana to. Duoda mums viską, ką turi – duoda save patį!

Problema kyla dėl mūsų, nes turime „kiauras“ širdis ir turime vis iš naujo prašyti. O kadangi esame akli ir nematome Dievo malonių, o savo plyšių nematome, tai mums atrodo, kad Dievas mums duota tiktai mažą dalį to, ko prašėme, kad mums gaili savo malonės arba kad jų laikinai trūksta, nes tiek turi prašymų… Toks mąstymas yra visiškai klaidingas.

Kas vyksta, kai priimame šv. Komuniją? Priimdamas Komuniją, priimu Dievą į savo širdį. Ir tai yra ta malonė. Ir ta malone noriu dalintis. Noriu dalintis Jėzumi! Noriu pasidalinti su kitais savo laime, noriu, kad Jėzus, taip kaip atėjo mane, savo buvimu mano širdyje palaimintų ir kitus. Aišku, žmogaus širdies troškimas ir poreikis – išvardinti visus svarbius asmenis, intencijas ir reikalus. Dievas žino, ko mums reikia(plg. Mt 6, 8), taigi nereikia Jam viso išvardinti. Visų prašymų išvardinimas yra svarbus mums. Priimant Jėzų Komunijoje, arba geriau sakyti susivienijant su Jėzumi Komunijoje, atiduodu Jam save, savo širdį kartu su rūpesčiais, asmenimis ir reikalais, kurie man svarbūs. Atsiveriu Jo meilei ir už ją dėkoju, Jį šlovinu. Štai apie ką turėčiau su Juo kalbėti, priėmęs Komuniją. Reikia džiaugtis tokiu vizitu ir Svečiu, o ne užkrauti savo prašymais ir pristatyti visą „užsakymų“ arba „pretenzijų“ sąrašą. Atiduodamas Jėzui savo širdį, atiduodu ir tai, kas joje yra, ir palieku Jam visišką laisvę nuspręsti, kas šiuo momentu svarbiausia. Ir galiu būti tikras, kad Jis suteiks man ir kiekvienam, artimam mano širdžiai, reikalingų malonių. Trumpai sakant – priimti Komuniją kažkokia intencija arba aukoti Komunijos vaisus galime už save, už gyvuosius ar mirusiuosius. Tai nieko blogo, atvirkščiai – tai gerai, nes rodo mūsų vaikišką pasitikėjimą Viešpačiu. Taip pat reikia vengti suprasti Komunijos vaisus kaip kažkokį daiktą, kurio neužteks arba kuriuo negalima dalintis.

Ir dar vienas svarbus dalykas. Komunija nėra kaip visuotinai atlaidai. Visuotinius atlaidus galima pelnyti tik sau, nes, norint juos gauti, reikia išpažinties bei atsisakyti bet kokio ryšio su blogu ir atsižadėti nuodėmės. Dėl to negalima „pasidalinti“, taip pat kaip negalima nusiprausti ar gydytis už kitą. Bažnyčia leidžia aukoti visuotinius atlaidus už mirusiuosius, nes jie jau to negali padaryti. Aišku, tiktai Dievas žino, ar jie skaistykloje gailisi dėl savo nuodėmių, ar ne, ir Jis pats dovanoja savo malonę, kaip nori. Visuotinių atlaidų pelnymas mirusiųjų intencija yra taip pat artimo meilės aktas. Dėl to Dievas priima tai kaip mūsų maldą už mirusiuosius.

KUN. JACEK PASZENDA SDB

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-11-03


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt