Daugeliui krikščionių, prasčiau išmanančių liturginius metus, advento prasmė gali pasirodyti kiek paini. Kai kurie žmonės tikriausiai žino, kad advento esmė – laukimas, ir mano, jog jo tikslas pasiruošti Kristaus gimimui, kurį švęsime per Kalėdas. Tačiau tai tik dalis istorijos. Adventas atsineša kai ką daugiau.

Advento istorija

Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. Šiuo žodžiu buvo verčiamas graikiškasis „parousia“. Mokslininkai mano, kad 4–5 amžiuje Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui, paprastai priimamam sausio mėnesį, minint Epifanijos dieną, kai švenčiamas Dievo įsikūnijimas, simboliniu trijų Išminčių apsilankymu pas Kūdikį Jėzų; Jo krikštas Jordano upėje ir pirmasis stebuklas Kanos mieste. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami – šventės ištakose adventas mažai kuo buvo susijęs su Kalėdomis.

6 amžiuje Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“ Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – dangaus debesyse kaip pasaulio teisėjo. Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.

Adventas šiandien

Šiandien advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų. Tuo metu nauji krikščionių metai prasidėdavo 12 dienų Kalėdų laiko šventimu, kuris truko nuo Kūčių dienos iki Trijų karalių, arba Kristaus apsireiškimo šventės sausio 6-ąją. (Adventas kasmet prasideda sekmadienį tarp lapkričio 27-osios ir gruodžio 3 d.).

Adventas simbolizuoja Bažnyčios, šiomis „paskutinėmis dienomis“ situaciją (Apd 2, 17; Žyd 1, 2), kai Dievo tauta laukia šlovingo Kristaus sugrįžimo ir jo amžinos karalystės įkūrimo. Bažnyčios situacija primena Izraelio padėtį Senojo Testamento istorijos pabaigoje: tremtis, laukimas ir viltis, maldingai laukiant Mesijo pasirodymo. Izraelis atsigręžia į praeityje Dievo Jo labui nuveiktus nuostabius darbus – išvadavimą iš Egipto vergovės ir tuo remdamasis vėl šaukiasi Dievo pagalbos.

Lygiai taip pat Bažnyčia advento laiku atsigręžia į Kristaus atėjimą švęsdama jį, o kartu žvelgdama pirmyn nekantriai laukia Kristaus karalystės atėjimo, kai Jis sugrįš pas savo žmones. Šioje šviesoje senovinė advento giesmė „Veni, Veni Emmanuel“ tobulai atspindi adventinį Bažnyčios šauksmą:

Ateik, ateik, Emanueli ir išvaduoki Izraelį.
Tremty jis rauda skausmuose širdies ir laukia, kol Dievo Sūnus ateis.
Giedok! Giedok! Emanueli, ateik, išlaisvink Izraelį.

 

Izraelis giedojo šią giesmę laukdamas pirmojo Kristaus atėjimo, Bažnyčią šią giesmę gieda prisimindama tą pirmąjį atėjimą ir laukdama Jo antrojo atėjimo ateityje.

Advento liturgija ir praktika

Norint išlaikyti pusiausvyrą tarp abiejų elementų – prisiminimo ir laukimo – pirmieji du advento sekmadieniai (iki gruodžio 16 d.) žvelgia į antrąjį Kristaus atėjimą, o du paskutiniai sekmadieniai (gruodžio 17–24 d.) gręžiasi į pirmąjį Kristaus atėjimą. Per šias keturias savaites Šventojo Rašto skaitiniai prisiliečia prie ištraukų, kalbančių apie Kristaus sugrįžimą teisti laikų pabaigoje, prie Senojo Testamento tekstų apie Mesijo laukimą bei Naujojo Testamento fragmentų apie Kristaus atėjimo paskelbimą Jono Krikštytojo ir angelų lūpomis.

Nėra lengva šventiniame šių dienų šurmulyje, tarp pirkinių, šviesų ir džiugių melodijų, turėti omenyje, jog adventas yra skirtas susikaupti ir savitvardai. Ir tai gali pasireikšti labai įvairiai. Apmąstydami smurtą ir blogį, su kuriuo susiduriame šių dienų pasaulyje, esame skatinami šauktis Dievo teisingumo – kad Jis išblaškytų tamsius mirties debesis. Dabartinė mūsų tremtis skatina mus žvelgti į mūsų būsimą Tremtį. O mūsų pačių nuodėmingumo patirtis ir malonės poreikis ragina prašyti Šventąją Dvasią atnaujinti savo darbą ir naujai sutvirtinti mumyse Kristaus atvaizdą.

Adventas ir krikščiono gyvenimas

Nors adventas tikrai yra šventimo ir Kristaus gimimo laukimo metas, tačiau ir kur kas daugiau. Tik advento šešėlyje galime gerai suprasti ir įvertinti patį Kalėdų stebuklą; tik Kalėdų šviesoje krikščionio gyvenimas įgyja prasmę.

Tarp išpildyto Kristaus pirmojo atėjimo pažado ir laukiant Jo žadėtojo antrojo atėjimo Karlas Barthas užrašė šiuos žodžius: „Neišpildytas ir išpildytas pažadas yra susijęs vienas su kitu kaip aušra ir saulėtekis. Tai iš esmės vienas ir tas pats pažadas. Niekur kitur, o kaip tik Kristaus atėjimo šviesoje tikėjimas tapo adventinis – būsimo apreiškimo laukimas. Tačiau tikėjimas žino, kokio asmens ir kokio dalyko jis laukia. Jis yra išsipildęs tikėjimas, nes remiasi išsipildžiusiu pažadu.“ Pažadas Izraeliui ir Bažnyčiai yra Jėzus Kristus; Jis atėjo ir Jis vėl ateis. Tokia yra advento esmė.

Pagal Justin Holcomb publikaciją christianity.com parengė Saulena Žiugždaitė