Kas meldžiasi į Šv. Valentiną?


a- A+

Šv. Valentinas, vyskupas, III a., minimas vasario 14 d.

Valentinas, yra įsimylėjėlių ir jaunuolių, kurie šventės dieną rimtai ar juokais pažada vienas kitam amžiną meilę, globėjas. Kaip šis mielas paprotys yra susijęs su šventuoju, neaišku. Galbūt tai vien paprastas sutapimas, nes jo šventė švenčiama tuo laiku, kai – manyta anksčiau – pirmąją pavasario šilumą pajutę paukščiai pradeda sukti lizdus. Šv. Valentino šventė sutampa su gyvybės, taigi ir meilės, prabudimu.

Šv. Valentinas buvo Terni vyskupas. Bažnyčios reikalai apie 270 metus, kai buvo beįsisiautėjantys imperatoriaus Klaudijaus Goto persekiojimai, atginė jį į Romą. Kaip pasakojama, vyskupą ir imperatorių siejo stipri draugystė. Tad kai Valentinas, sostinėje pelnęs šlovę dėl savo šventumo ir gailestingumo, nes su meile ir pavojaus nevengdamas padėjo persekiojamiems krikščionims, buvo įkalintas, jį tardė pats imperatorius.

Galiausiai Klaudijus jo paklausė: „Kodėl gi, Valentinai, nesi mano pusėje ir, norėdamas miestą išlaisvinti nuo tuštybės ir smurto, nesiremi mano draugyste ir mūsų dievais?“ Valentinas drąsiai ir tvirtai imperatoriui leido suprasti, jog jo dievai beverčiai, jie netgi neegzistuoja ir kad tik Kristus žmogui atnešė išgelbėjimą ir geresnio pasaulio viltį. Savo bičiulio vyskupo įkarščio ir įsitikinimo prie sienos priremtas Klaudijus sušuko: „Romėnai, paklausykite šio žmogaus. Jis kalba išmintingai ir gyvena sąžiningai.“

Imperatorius ir pats būtų priėmęs krikščionių tikėjimą, jeigu ne jo dvariškiai, aiškiai priminę jo kaip persekiotojo pareigas. Vis dėlto Klaudijus neišdrįso savo bičiulio nubausti mirties bausme. Paskyrė jam tik namų areštą pas vieną kilmingą romėną pagonį tikėdamasis, kad tai atitolins jį nuo krikščionių ar bent jau jis taip atvirai nebeišpažins savo tikėjimo. Tačiau Valentinas ir toliau žengė savo keliu padedamas Kristaus: Jis jam suteikė galią grąžinti tikėjimą to kilmingojo, kurio namuose jis buvo kalinamas, dukrai. Šio stebuklo paveikta visa šeima priėmė krikščionybę. Šis įvykis Romoje sukėlė didelę nuostabą ir pasipiktinimą. Imperatorius jau nebegalėjo užsimerkti prieš savo bičiulio vyskupo užsispyrimą, tad nuteisė jį nukirsdinti. Tačiau prieš budeliui nukertant jam galvą, Valentinas dar spėjo į krikščionių tikėjimą atversti šiukštųjį kalėjimo prižiūrėtoją ir visą jo šeimą.

Šventasis kankinys buvo palaidotas Flaminijos kelyje prie antrą mylią žyminčio stulpo. Vėliau čia pastatyta jam skirta bažnyčia. Per neseniai atliktus archeologinius šios bazilikos griuvėsių kasinėjimus buvo atrasta jo kapavietė ir taip istoriškai buvo pagrįstas jo asmens egzistavimas, nors daugelį jo negausios biografijos faktų reikia vis dar priimti atsargiai.

Vis dėlto kaip įsimylėjėlių šventasis jis niekada nebuvo užmirštas.

Kas meldžiasi į šv. Valentiną? Tai geras klausimas. Kaip galėtum atsakyti: įsimylėjėliai, galbūt labai susirūpinę ar nusivylę, galbūt jo bendravardžiai, laikantys jį savo globėju? Į šv. Valentiną kreipiamės kiekvienais metais vasario 14-ają, jo šventės dieną, prisimenamą širdelėmis ir gėlėmis, meilės balandžiais ir deivės Veneros mažuoju berniuku Kupidonu / Amūru. Mes Valentino dieną siuntinėjame sentimentalias žinutes, savo mylimiesiems: sutuoktiniui, vaikui, tėvams ar kitiems mums svarbiems žmonėms. Įvairiausi prekiautojai: atvirukų leidyklos, gėlininkai, juvelyrai, konditeriai, balionų tiekėjai ir kiti mus primygtinai ragina šio mielo šventojo dieną išreikšti savo amžiną atsidavimą.

Nesuskaitoma daugybė širdelių Šv. Valentino dieną perveriamos Amūro strėlėmis, ar kitaip parodoma, jog sudužo. Dar prieš įvedant jo šventę, romėnų vaikinai ant lapelių rašydavo jaunų merginų vardus ir dėdavo juo į dėžutę. Kurios merginos vardą ištraukdavo, toji ir tapdavo jo partnere per prabangias iškilmes. Tačiau apie penktą amžių krikščionybė jau buvo įsitvirtinusi, ir hierarchija nepritarė tokiam nežabotam lėbavimui. Ji stengėsi panaikinti šią pagonišką Pano šventę, pakeisdama ją trečiajame amžiuje gyvenusio Valentino švente. Tačiau kai kurie papročiai ilgai neišnyksta. Taip nutiko ir tada, kai į minėtą dėžutę imta dėti lapelius su kankinių vardais.

Imperatoriui Klaudijui nepatiko, kad per daug jaunuolių tuokiasi ir uždraudė santuokas, mat jis buvo įsitikinęs, jog viengungiai vyrai, būdami laisvi nuo įsipareigojimų šeimai, yra narsesni kariai kovose plečiant imperiją.

Valentinas nepakluso šiam draudimui ir slapta laimindavo santuokas, kol jį suėmė. Kai jis atsisakė išsižadėti savo tikėjimo į nukryžiuotąjį Jėzų, buvo mirtinai sumuštas, o vėliau 269 metais jam nukirsta galva. Praėjus dviem amžiams Popiežius Gelazijus I vasario 14 d. paskyrė šv. Valentino atminimui.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos: Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-02-13


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt