Gyvybę ir mirtį nešantis vanduo


a- A+

 

 

 

Dieve, Tu panorėjai savo neregimąja galia
per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus
ir sukūrei vandenį tokių savybių,
kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.

Argi neįstabu? Šis paprastas sakinys, tariamas šventinant vandenį per Krikšto apeigas, mums atskleidžia Bažnyčios mokymą apie sakramentus. Per ženklus – vandenį, aliejų ir žvakę – mes susiduriame su Dievo „neregimąja galia“. Visuose regimuose sakramentuose, tai yra ženkluose, slypi Dievo galia. Pakalbėkime apie pagrindinį Krikšto sakramento ženklą – vandenį. Ką jis mums sako apie taip dosniai Dievo mums per Krikštą išliejamą naują gyvenimą?

Gyvybės ir mirties vandenys

Prieš krikštydamas kūdikį ar suaugusįjį kunigas ar diakonas šventina Krikšto vandenį. Jis meldžia Šventąją Dvasią nužengti į vandenį ir ant to asmens, kuris bus krikštijamas. Ši ilga nuostabi malda primena, kaip Dievas panaudodavo vandenį išganymo istorijoje. Šios maldos viršūnė – Krikšto vandens galia nuplauti visas nuodėmes ir atnešti naują gyvenimą. Maldos pradžioje prisimenama:

Dieve, pačioje pasaulio pradžioje
Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno,
teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.

Nuo neatmenamų laikų žmoniją žavėjo ir sykiu baugino vanduo. Nenuostabu, mat vanduo dengia apie septyniasdešimt procentų žemės paviršiaus, žmogaus kūną sudaro maždaug šešiasdešimt penki procentai vandens. Vanduo suželdo augalus, palaiko gyvūnų gyvastį, atgaivina žmogų, teikia jo kūnui gyvybės. Paprasčiausias vanduo gyvybiškai svarbus žmonijai. Tai atsispindi visose visuomenės gyvenimo plotmėse ir netgi mitologijoje. Vanduo – gyvybės teikėjas, viso, kas gyva, palaikytojas, augimo skatintojas. Jis visa apvalo ir padeda suklestėti bet kokiai gyvybei, todėl visuomet buvo ir yra branginamas bei vertinamas.

Tad visiškai nekeista, kad Dievas nusprendė suteikti vandeniui esminį vaidmenį savo išrinktosios tautos – Izraelio istorijoje. Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievo Dvasia dvelkė virš vandenų pačioje pasaulio kūrimo pradžioje. Kūrimo pasakojimas mums atskleidžia, kad kūrimui reikėjo vandens, taigi jis būtinas ir atkūrimui.

Vanduo – anaiptol ne tik palaiminimų bei gyvybės šaltinis. Jis gali ir naikinti. Krikšto vandens šventinimo maldoje sakoma:

Dieve, Tu mūsų atgimimo Krikštą
pavaizdavai ir tvano vandeniu,
kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes
ir duoti pradžią dorybėms.

Nuo galingo Eufrato upės iki Viduržemio jūros, nuo Galilėjos ežero, garsaus staiga kylančiomis nuožmiomis audromis, iki Negyvosios jūros, kurios vanduo toks sūrus, kad jame negali išgyventi jokia gyvybė… vanduo visur parodo savo galią tiek teikti gyvybę, tiek naikinti… Pasakojime apie Nojų ir didįjį tvaną atskleidžiama, kaip Dievas panaudojo vandenį suvešėjusiai nuodėmei sunaikinti. Pasakojime apie išėjimą rašoma, kaip Raudonosios jūros vandenys užliejo Egipto kariuomenę ir išlaisvino izraeliečius iš vergijos.

Dieve, Tu Abraomo vaikams
leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą,
kad iš faraono vergijos išvaduota tauta
būtų krikščionijos pirmavaizdis.

Jėzui sutramdžius audrą ežere, Jo mokiniai stebėjosi ir klausinėjo: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“ (Lk 8, 25). Jie matė daugybę stebuklų, bet šis ypač užgniaužė jiems kvapą. Sutramdydamas vėją ir bangas Jėzus parodė ne tik savo valdžią gamtos jėgoms, bet ir antgamtiniam chaosui, siaučiančiam jūrose (plg. Iz 27, 1; Job 40, 25 – 41, 26).

Vandenyje slypinti galybė pranoksta jo gamtines galias. Tik Dievas, sukūręs vandenį ir pripildęs jį gyvybės, gali jį pažaboti ir priversti paklusti. Būtent tai Jėzus ir padarė. Jis ne tik numalšino naikinančias jėgas, Jis jas pripildė savo malonės ir pavertė amžinosios palaimos šaltiniu. Krikšto vandens šventinimo maldoje skaitome:

Dieve, Tavo Sūnus Jėzus Kristus,
Jono pakrikštytas Jordano vandeniu,
buvo pateptas Šventąja Dvasia,
o kybodamas ant kryžiaus,
iš savo perdurto šono kartu su krauju vandenį išliejo.

Judėjos dykumoje pasirodęs Jonas Krikštytojas ragino žmones pasinerti į Jordano upę. Šis krikštas buvo galimybė žmonėms viešai atgailoti už savo nuodėmes bei išreikšti savo troškimą jas nuplauti. Tačiau pas Joną atėjus Jėzui, įvyko kai kas didesnio. Jėzus perkeitė paprastą Jono apeigą į gyvenimą perverčiantį susitikimą su Dievu.

Leidęsis Jono panardinamas į vandenį Jėzus išgirdo pritariantį Tėvo balsą ir ant Jo balandžio pavidalu nusileido Šventoji Dvasia. Jėzus pasinėrė į vandenį kaip bet kuris kitas pas Joną krikšto atėjęs žmogus, bet jo krikšto metu įvyko įstabūs dalykai. Dangus atsivėrė ir Tėvas paskelbė Jį esant mylimuoju Sūnumi.

Ar žinai?

Prisikėlęs iš numirusių, Jis mokiniams savo įsakė:
„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,
krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Būk tad, Viešpatie, maloningas savo Bažnyčiai
ir teikis atverti jai Krikšto šaltinį.

Visos žinios apie vandens reikšmę išganymo istorijoje liks tik teorija, jei nekelsime sau asmeninių klausimų. Ar tikiu, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, kad Krikštu buvau panardintas į Jėzaus mirtį nuodėmei? Ar tikiu, kad mano senasis gyvenimas – vergystė nuodėmei ir mirčiai – Krikštu sunaikintos? Ar tikiu, kad Jėzus mane savo kryžiumi išlaisvino iš nuodėmės gniaužtų? Ar esu įsisąmoninęs, kad Krikštu miriau nuodėmei ir gyvenu Dievui Kristuje Jėzuje? Ar tikiu, kad mano gyvenime nuodėmė netars paskutinio žodžio?

Tegul šis vanduo iš Šventosios Dvasios gauna
Tavo vienatinio Sūnaus malonę,
kad pagal Tavo paveikslą sukurtasis žmogus,
Krikšto sakramentu nuo visų praeities nešvarumų nuplautas,
iš vandens ir Šventosios Dvasios
atsikeltų į naują nekaltumą.

Dievas nori, kad žinotume – Krikštas mums leido gyventi naują gyvenimą. Garsus dvidešimtojo amžiaus rašytojas G. K. Chestertonas kartą pasakė, kad krikščionybės problema ne ta, kad ją žmonės išmėgino ir pamatė, jog ji neveiksminga. Veikiau yra taip, jog „pamatė, kad ji sunki, ir metė neišmėginę“. Galbūt reikėtų patikslinti, kad krikščionybę daugelis žmonių išmėgina tik iš dalies, remdamiesi veikiau ribotomis žmogaus jėgomis, nei beribe per Krikštą į mūsų širdis įlieta Dievo malone.

Tad pamėginkime gyventi krikščionybe naujai. Kasryt atsikėlę sakykime Jėzui, kad Juo tikime. Sakykime Jam – dar svarbiau tai sakyti pačiam sau, – kad esame pakrikštyti Jame, kad Krikšto vandenys numarino mumyse nuodėmę. Sakykime, kad esame nauji kūriniai, nepančiojami nuodėmės. Krikšto vanduo mums suteikė galią ištarti „ne“ nuodėmei ir galią sakyti „taip“ Šventajai Dvasiai. Krikšto vandens šventinimo malda baigiama šiais žodžiais:

Tenužengia, Viešpatie, per Tavo Sūnų
į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė,
kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi
kartu su Juo ir prisikeltų gyventi. –
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Tai skirta kiekvienam iš mūsų. Tikėdami Jėzų per Krikšto vandenį galime atgimti naujam gyvenimui.

 

zodistarpmusu.lt

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-11-06


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt