Gavėnia: istorija, prasmė, praktika


a- A+

Pirmosios užuominos apie gavėnią mus pasiekė iš IV a., Nikėjos Susirinkimo dokumentų. Nuo pat pradžių gavėnia – keturiasdešimties dienų pasiruošimo Velykų šventei laikotarpis (Quadragesima). Nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo ketvirtadienio imtinai kaip tik yra toks dienų skaičius. Iš pradžių gavėnia apėmė būtent šį laikotarpį. Didysis tridienis jau neįėjo į gavėnią, o buvo švenčiamas kaip viena, Viešpaties perėjimą iš mirties į gyvenimą mininti šventė.

Per gavėnią tikintieji dažniau rinkdavosi pasiklausyti Dievo žodžio ir vyskupų bei kunigų pamokymų, kartu melstis. Tokie susirinkimai dažniausiai vykdavo trečiadieniais ir penktadieniais.

Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai (suaugę besiruošiantys krikštui), kuriuos krikštydavo per Velyknakčio apeigas. Visą tą laiką jie intensyviai rengdavosi reikšmingam gyvenimo momentui. Kaip tik todėl bent tris gavėnios sekmadienius būdavo skaitomos ištraukos iš Evangelijos pagal Joną, kuriomis remiasi krikšto katechezė, katechumenai susipažindavo su tikėjimo išpažinimu bei Viešpaties malda. Visa Dievo tauta tam rengdavosi ir jautė, kad joje yra žmonių, besiruošiančių atgimti naujam gyvenimui. Todėl visiems tikintiesiems gavėnia tapo krikšto sąmonės atnaujinimo laikas. Nuo VII a. katechumenų ruošimas perkeliamas į eilines savaitės dienas ir sekmadieniai prarado pasiruošimo krikštui pobūdį.

Gavėnia geriausiai tikdavo ir kanoninei atgailai. Privačiai atlikę išpažintį, nusidėję turėdavo atlikti šią atgailą, jei norėjo, kad būtų vėl priimti į Bažnyčią. Didįjį ketvirtadienį jie gaudavo atleidimą ir per Velykų šventes jau galėdavo priimti komuniją. Atgailos laikas prasidėdavo trečiadienį prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį. Atgailautojams ant galvos užberdavo pelenų, todėl šis trečiadienis gavo Pelenų dienos vardą. Visa bendruomenė prisidėdavo prie atgailos tų žmonių, kurie maldavo Dievo gailestingumo ir Bažnyčios atlaidumo, ir už juos melsdavosi.

Pasirengimas Velykoms, katechumenatas, kanoninė atgaila nulemdavo gavėnios nuotaiką, pamaldumo ir asketines praktikas. Nuo VI a. Romoje tikintieji gavėnios pamaldoms pradėjo rinktis beveik kiekvieną dieną. Jie susiburdavo į vieną bažnyčią ir procesija eidavo į kitą, vadinamąją „stoties“ (statio) bažnyčią. Pamažu pirmykštė tų susirinkimų prasmė išblėso ir vis daugiau dėmesio imta skirti šventiesiems, kuriems buvo skirtos „stočių“ bažnyčios. Įsigalėjo nuomonė, kad gavėnia visų pirma yra pasninko metas, kunigai ragino žmones daryti atgailą už nuodėmes, organizavo atgailos ir pamaldumo procesijas, pavyzdžiui, Kryžiaus kelią. Dar vėliau gavėnios metui skirtas šv. Mišių maldas iš esmės išstūmė šventųjų minėjimai ir gedulinės pamaldos. Tik XX a. liturginis judėjimas pamažu sugrąžino tikrąją gavėnios prasmę. Vatikano II Susirinkimas pateikė sielovadinių ir dvasinių nuorodų šiam liturginiam laikotarpiui.

Pagal savo pirmykštę prasmę gavėnia vėl tapo tikru keturiasdešimties dienų pasiruošimo laikotarpiu, atvedančiu prie Didžiojo tridienio slenksčio. Skirtingais būdais ir formomis ji įtraukia visus tikinčiuosius. Svarbiausia, kad jie iš naujo apmąstytų ir įsisąmonintų žymiųjų tikėjimo protėvių (Mozės, Elijo, taip pat ir Jėzaus) bei žydų tautos patirtį. Bažnyčios parinktų Šventojo Rašto ištraukų apmąstymas padės eiti šiuo gavėnios keliu. Todėl būdingiausias gavėnios elementas – Dievo žodžio klausymas. Ir ne tiek asmeniškai jį skaitant, kiek dalyvaujant tikinčiųjų maldos susibūrimuose. Tokie maldos sambūriai gali būti jungiami ir su šv. Mišių šventimu.

Dievo žodžio maistas brandina tikėjimą ir skatina parodyti tikrų atsivertimo vaisių. Kristus, kuris atmetė gundymus, remdamasis tuo, kas „parašyta“, yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui, pasirenkančiam savo gyvenimo kelią.

Konkretus ženklas, kad žmogus nori žengti atsinaujinimo keliu, yra praktiški darbai, kuriuos pasiūlo bendruomenė arba kiekvienas asmeniškai pasirenka. Pagal oficialią tvarką toks praktiškas veiksmas yra susilaikymas nuo mėsos gavėnios penktadieniais. Žinoma, šito tikrai neužtenka įgyvendinant gavėnios atgailos dvasią, todėl ieškoma kitų formų bei būdų. Vis labiau krikščionys šeimose ar asmeniškai atsisako kai kurių dalykų, kad sutaupytomis lėšomis galėtų padėti stokojantiesiems. Šitaip vėl išryškinama karitatyvinė ir socialinė pasninko reikšmė, kurią jis turėjo krikščionybės istorijoje. Šiame rimtame atgailos darbų fone tikrąją savo reikšmę įgyja ir sakramentinė atgaila, kurią kiekvienais metais Bažnyčia ragina priimti visus tikinčiuosius.

Didžiulis skirtumas tarp Bažnyčios Tėvų sakytų ir šiuolaikinių gavėnios homilijų rodo, kaip pasikeitė dvasinis šio laikotarpio išgyvenimas. Tuo metu, kai liturgija dar buvo suprantama kaip bendruomenės šventė, gavėnios nuotaiką formavo jai pritaikyti Šventojo Rašto skaitiniai ir tinkama asketinė praktika. Vėliau gavėnioje buvo aktyviai skatinama apsimarinti, mąstyti apie Jėzaus kančią ir apverkti savo nuodėmes, atsiteisti už kitų nuodėmes ir pan. Nuo Vatikano II Susirinkimo vis labiau atskleidžiama pirmykštė gavėnios reikšmė išryškina visų pirma ne asketinį, bet biblinį ir sakramentinį jos pobūdį. Šiuo laikotarpiu tikintysis turi jaustis Dievo tautos nariu, kartu su Bažnyčia iš naujo eiti katechumenato ir atgailos keliu, kad geriau suprastų velykinę Kristaus paslaptį, nuodugniau suvoktų savo paties krikšto reikšmę, uoliau atsilieptų į savo krikščioniškąjį pašaukimą.

Todėl tikintieji skatinami gavėnios laiku aktyviai dalyvauti Bažnyčios liturgijoje, bendradarbiauti savo bendruomenės karitatyvinėje veikloje, atgailos praktikoje, įsitraukti į sielovadinę ir apaštalinę veiklą, kuria siekiama ugdyti bendruomenės narius ir evangelizuoti nutolusius nuo Bažnyčios. Žinoma, čia galima ir asmeninė iniciatyva.

Per gavėnią ypač tinka daugiau laiko skirti Šventojo Rašto skaitymui, intensyvesnei maldai, ieškoti tinkamų ir prasmingų atgailos darbų. Svarbiausia, kad šie darbai vis labiau išlaisvintų nuo to, kas trukdo kelyje į Dievą, ir ugdytų veiklią artimo meilę.

Šiuo dvasiniu ir asketiniu pasiruošimo Velykoms laikotarpiu tikinčiuosius apšviečia, suteikia jiems kryptį ir skatina gerai parinkti ir sistemingai išdėstyti Šventojo Rašto skaitiniai. Per pirmąsias dvi gavėnios savaites esminiai yra evangelijų skaitiniai apie Jėzaus gundymus ir atsimainymą. Kartu su Moze ir Eliju mąstome apie šlovingąjį Jėzų, kuris nugalėjo gundymus ir sutiko būti nuolankus ir kenčiantis Mesijas. Kiti skaitiniai išryškina Dievo išganymo darbą, pradėtą jau Senajame Testamente, įvykdytą per Jėzų, naująjį Adomą ir dabar realizuojamą Bažnyčioje, naujojoje Dievo tautoje. Norėdami asmeniškai dalyvauti išganyme, turime būti klusnūs Dievo žodžiui, laikytis Dievo įsakymų, ištikimai melstis, apsimarinti su giedra nuotaika, parodyti meilę artimui. Evangelijos pagal Joną ištraukos apie samarietę, pagydytą akląjį ir Lozorių kitomis gavėnios savaitėmis sugrąžina pasiruošimo krikštui temą, o Verbų sekmadienio skaitinys apie Viešpaties kančią jau galutinai paruoš artėjančioms Velykų šventėms.

 

Tikro pasninko būdas

Tikras pasninkas tapi pat gali būti šventės metas.

  Pasninkas gali būti metas,kai tu gali:

Susilaikyti nuo kitų teisimo,

Švęsti Kristaus buvimą juose.

Susilaikyti nuo skirtumų akcentavimo,

Švęsti viso gyvenimo vienybę.

Susilaikyti nuo tariamos tamsos,

Švęsti šviesos tikrovę.

Susilaikyti nuo liguistų minčių,

Džiaugtis Dievo gydančiąja jėga.

Nekalbėti niekinančių žodžių,

Džiaugtis tyrinančiais žodžiais.

Susilaikyti nuo nepasitenkinimo,

Švęsti dėkingumą.

Susilaikyti nuo pykčio,

Švęsti kantrumą.

Susilaikyti nuo pesimizmo,

Švęsti optimizmą.

Susilaikyti nuo nerimo,

Gėrėtis Dievo Apvaizda.

Susilaikyti nuo priekaištų,

Švęsti pripažinimą.

Susilaikyti nuo negatyvumo,

Džiaugtis pritarimu.

Susilaikyti nuo nuolatinės įtampos,

Švęsti nuolatinę maldą.

Susilaikyti nuo priešiškumo,

Švęsti nesipriešinimą.

Susilaikyti nuo kartėlio,

Švęsti atleidimą.

Susilaikyti nuo rūpinimosi savimi,

Švęsti gailestį kitiems.

Susilaikyti nuo asmeninio teisumo,

Švęsti visuotinę tiesą.

Susilaikyti nuo baimės,

Švęsti viltį.

Susilaikyti nuo mieguistumo,

Švęsti entuziazmą.

Susilaikyti nuo įtarumo,

Laikytis tiesos.

Susilaikyti nuo minčių, kurios silpnina,

Džiaugtis pažadais, kurie įkvepia.

Susilaikyti nuo liūdesio šešėlių,

Švęsti giedrą saulę.

Susilaikyti nuo tuščių plepalų,

Švęsti tikslingą tylą.

Susilaikyti nuo slegiančių problemų,

Švęsti stiprinančią maldą.

 

KUN. AUDRIUS MIKITIUKAS

 

„Ateitis“ Nr.2, 2007 m.

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-03-11


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt