Devintasis Dievo įsakymas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters


a- A+

 

„Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,28). Šv. Jonas skiria tris geismų arba geismingumo rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją, devintasis įsakymas draudžia kūno geismingumą. Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas Paulius jį tapatina su kūno maištu prieš dvasią.

Geismingumas sutrikdo dorines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti. Kadangi žmogus yra sudėtinė – iš dvasios ir kūno – būtybė, jame pačiame jau egzistuoja tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp dvasios ir kūno polinkių. Ta kova – tai nuodėmės palikimas, jos pasekmė ir drauge jos patvirtinimas.

Krikštas nuplauna visas prieš tai padarytas nuodėmes. Tačiau pakrikštytajam reikia pačiam kovoti su kūno geismingumu, valdyti geismus. Nugalėti galima tik su Dievo pagalba, Dievo malone, nes „žemyn“ mus dažnai traukia ne tik sugedusi aplinka, blogi kitų pavyzdžiai, bet ir piktoji dvasia: dažniausiai ji veikia ne tiesiogiai žmogaus dvasią, bet stengiasi daryti įtaką, naudodamasi kūno silpnybėmis. Širdis yra dorinis asmenybės centras: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės…“ (Mt 15,19). Kova su kūno geiduliais vyksta skaistinant širdį ir susivaldant. Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra susiję dalykai. Tyrumas reikalauja drovumo, kuris yra neatskiriamas nuo susivaldymo. Drovumas apsaugo tai, kas žmoguje yra intymu. Jis atsisako apnuoginti tai, kas turi būti paslėpta. Drovumas susijęs su skaistybe ir parodo, kokia ji jautri. Jis kreipia žmonių žvilgsnius ir veiksmus taip, kad jie atitiktų jų asmens ir tarpusavio ryšio orumą. Drovumas saugo žmonių ir jų meilės paslaptį. Mylint jis padeda būti kantriems, kukliems ir saikingiems. Krikščionis gali „atiduoti save“ sutuoktiniui tik tada, kai Dievas sutinka kitam atiduoti tai, kas Jam priklauso: „Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui (…). Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nepriklausote patys sau? (…) Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,13.19-20). Kūnas yra žmogiškosios būtybės dalis. Į ką įtraukiamas kūnas, į tai įtraukiamas ir visas žmogus. Mano kūnas – tai aš: atiduodamas savo kūną, atiduodu save. Todėl santuoka galioja iki mirties. Tapdamas neištikimas, sutuoktinis sulaužo ir šeštąjį, ir devintąjį Dievo įsakymus. Jis sulaužo ir savo paties pažadą mylėti ir neapleisti iki mirties. Nėra nuodėmė tiktai sutuoktinių lytinis aktas, nesusituokusiems jis visada yra sunki nuodėmė.

Santuokinė neištikimybė jau yra tapusi tikra mūsų visuomenės žaizda. Tačiau nė vienas nenori paviršutiniškos meilės, nenori, kad kada nors iširtų sukurta šeima. Santuokinį pakrikštytųjų ryšį pašventina Santuokos sakramentas. Daugelis tuokiasi bažnyčioje, nes jie savaime jaučia, kad jų meilei neužtenka apeigų, kuriose nėra nieko švento. Kadangi Dievas nepaprastai kilniaširdiškas, tai norintiems tapti Jo meilės liudytojais Jis duoda karališką dovaną – sakramento malonę:  malonę atsilaikyti prieš žmogišką silpnumą; malonę įveikti egoizmą; malonę šeimai nepasinerti į egoizmą dviese. Šis kilnus Bažnyčios požiūris į santuoką paaiškina, kodėl ji susituokusiems kelia tokius didelius reikalavimus. Bažnyčia iš sutuoktinių poros reikalauja ištikimybės ir vaisingumo. Sutuoktiniai turi padėti vienas kitam ir skleisti meilę. Išsiskyręs krikščionis Bažnyčioje nebetuokiamas antrą kartą: laužydamas ištikimybės priesaiką, jis juk negali liudyti ištikimos Dievo meilės. Krikščionio santuoka neatšaukiama kaip ir Dievo meilė žmogui. Dievas niekada „nesiskirs“ su mumis, Jis myli mus, nors mes Jo ir nebemylėtume. Bažnyčia leidžia sutuoktiniams gyventi ne kartu, jei kartu jiems tapo nebepakenčiama. Dėl rimtų priežasčių leidžiama gyventi atskirai, bet gyventi su kitu palaikant lytinius santykius – jau svetimavimas. Susituokusiems Dievas duoda malonę ištverti, tačiau ir jie patys turi stengtis malda ir sakramentais semtis iš Dievo stiprybės, būti vienas kitam pakantūs, dėmesingi, atlaidūs ir jokiu būdu nesidairyti į „malonesnes, gražesnes, šaunesnes“. Tik gyvūnai vienas kitą renkasi pagal seksualinį potraukį. Žmogui irgi yra įgimtas kūniškas potraukis. Tačiau kad tai virstų žmogiška meile, jis privalo pakilti į aukštesnę pakopą. Tad kiekvienas sutuoktinis turėtų siekti, kad kitas jo dėka taptų toks, kokiu tapti yra Dievo pašauktas.

 

Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS

 

 

Sukūręs vyrą ir moterį Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1,28).

Dievas, būdamas Meilė, apdovanojo žmogų gebėjimu mylėti, užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi. Kitaip tariant, kiekvieną žmogų, ar jis būtų vyras, ar moteris, apdovanojo seksualumu. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai lyčių skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimo praturtinimui. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam (plg. KBK, 2333).

Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiems vienodą asmeninį orumą. Būdami vienodo orumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2,24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos (KBK, 2334;2335).

Jėzus atėjo atstatyti pirmykščio Kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis ryžtingai dėsto Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,27-28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs (KBK, 2336).

Senajame Testamente Mozė skelbė Dievo įstatymą: „Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos, ar vergo ir vergės (…)“ (Iš 20,17).

Kas priima Krikštą, gauna visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geidulingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone:

– padedant skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi;

– turint gryną intenciją, nukreiptą į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visuose dalykuose stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti;

– išsaugant tyrą žvilgsnį viduje ir išorėje;

– kontroliuojant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, kurios gundo pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio;

– meldžiantis, nuolat prašant Dievo malonės, padėti nugalėti kylančius netyrus jausmus (plg. KBK, 2520).

Taigi, kova su kūno geismais vyksta skaistinant širdį ir susivaldant. Širdžiai skaistinti reikia maldos, skaistumo, grynos intencijos ir žvilgsnio tyrumo. Savo ruožtu širdies tyrumas reikalauja kantrumo, kuklumo ir pagarbaus santūrumo.

Suprantama, šiais laikais, kai klaidingai suprantama žmogiškoji laisvė, nepaprastai sunku, ypač jaunam žmogui, atsispirti šioms dviem pasaulio pagundoms. Todėl didelė atsakomybė tenka tėvams, auklėtojams, skiepijant jaunimui pagarbą tiesai, ugdant gerąsias širdies savybes ir dorinį bei dvasinį žmogaus orumą.

 

Bernardinai.lt

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-06-22


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt