Eucharistijos šventimas – tai didžiausias krikščionybės lobis. Eucharistija – duota mums priemonė dvasiškai ir fiziškai bendrauti su Jėzumi, priimant Jo kūną ir kraują, išgirstant jo žodžius. Visa tai suteikia mums dieviškąjį gyvenimą: mes dieviškai gyvename Eucharistijos dėka ir užeiname į Dievo intymumą. Tačiau jos dabartinis šventimas, mūsų laikų Mišių aukojimo būdas ne visada buvo toks pat.
Krikščionys per savo ilgaamžę istoriją taip gyveno Eucharistijos slėpiniu, kad pajuto poreikį išvystyti vieną ar kitą aspektą, kad geriau suprastų tai, ką švenčia. Bet jeigu formos buvo įvairios amžių bėgyje, esmė ta pati. Tai matysime trumpai peržiūrinėdami apeigų raidą.

1. Pirmieji šeši amžiai

Tame laikotarpyje apeigos labai kito: ankstyva bažnyčia švęsdavo paskutinės vakarienės atminimą namuose, slapčia, nes ji buvo persekiojama. Pirmieji Jėzaus sekėjai susirinkdavo pas vieną ar kitą bendruomenės narį daryti tai, ką Jėzus pats buvo jiems liepęs daryti jo atminimu. Apaštalų darbų knyga tai vadinama laužyti duoną. Tada duonos laužymas buvo iš tiesų ne tik malda, o taip pat vakarienė, kada po valgio mokiniai švęsdavo tai, ką Jėzus buvo jiems palikęs. Po truputį tai pavirto bendruomenės susirinkimu maldai ypač Viešpaties prisikėlimo dieną, sekmadienį. Pasižiūrėkime, kaip antros ir trečios kartos krikščionys (tai yra žmonės, nepažinę gyvai Jėzaus, apie 100- 150 po Kristaus) švęsdavo Eucharistiją:

Šv. Justino raštai (+ apie 150 po Kr.) liudija, kad II amžiaus viduryje Eucharistijos šventimo forma jau nustatyta Palestinoje. Jis tai aprašo savo „Apologijoje“: „Vadinamąją Saulės dieną visi, kurie gyvena mieste ar kaime, susirenka į vieną vietą. Skaitomi Apaštalų aiškinimai ir pranašų raštai – tiek laiko, kiek leidžia sąlygos. Lektoriui baigus, pirmininkaujantysis kreipiasi į mus ir ragina sekti tais nuostabiais pamokymais, kuriuos girdėjome. Tada visi atsistojame ir meldžiamės. Baigus melstis atnešama duona, vynas ir vanduo. Tada pirmininkaujantysis meldžiasi ir dėkoja (Dievui Tėvui), kaip sugeba (dėkojimo maldą sudaro paties Kristaus Eucharistijos įsteigimo žodžiai). Baigdami maldą savo pritarimą žmonės išreiškia žodžiu Amen! Tada kiekvienam dalyviui dalijamos dovanos (Komunija), o tiems, kurie nedalyvauja, dalį komunijos išnešioja diakonai“.
Šv. Ignacas (Antiochijos vyskupas +117 po Kr.) pabrėžia bendruomenės svarbą švenčiant Eucharistiją: bendruomenė turi susirinkti su vyskupu, kad šventimas galiotų.
Šv. Ipolitas (Romos kunigas +apie 300) rašo Eucharistinę formulę (t. y. mūsų dabartinė konsekracijos malda), kuri išliko iki šiol.
Imperatoriaus Konstantino nutarimu buvo leidžiama viešai išpažinti tikėjimą ir labai daug žmonių priėmė krikštą: Krikščionys susirinkdavo imperatoriaus rūmuose (bazilikose), o vėliau imtasi statyti tam tikslui naujų bazilikų (bažnyčios).

 

2. Viduramžiai

Po truputį, bent Vakaruose, Romos vyskupas (Popiežius) įgauna daugiau įtakos ir jo nutarimu buvo pradėta leisti knygas lotyniškai neišsilavinusiems kunigams. Šito pasekmė – liturgija po truputį tapo vienintele, kitos formos, paplitusios ypač Ispanijoje arba šiaurės Italijoje ir Prancūzijoje, pamažu išnyko.
Apeigos dar kito ir, tarp kita ko, galima minėti, kad į Eucharistijos eigą įtraukiamas atgailos aktas prieš Žodžio liturgiją, nebepraktikuojamas tikinčiųjų vyno gėrimas iš taurės, komunija priimama nebe į rankas, bet dedama tiesiai į burną ir tikintieji priimdami komuniją atsiklaupia.
Apskritai Ostija yra labai gerbiama ypač per pakylėjimą ir natūraliai pradėjo vystytis Švč. Sakramento garbinimas ne Mišių metu (Adoracija).

 

3. XVI a. Reformacija – Tridento susirinkimas

Protestantams kritikavus Kristaus realų buvimą Ostijoje (jiems – tai tik simbolis). Katalikų Bažnyčia Tridento susirinkime (1545–1563) pakartojo tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.
Katalikų bažnyčiai Mišių auka – tai ne Kristaus aukos ant Kryžiaus pakartojimas arba vaidinimas, o Velykų slėpinio sudabartinimas. Kristaus auka įvyko vieną kartą visiems laikams: per Mišias, tikintiesiems yra sudabartinamas tas įvykis – mes dalyvaujame toje Jėzaus aukoje.

 

4. II Vatikano susirinkimas (1958 – 1963)

Susirinkimas pareiškęs troškimą, kad visi tikintieji įsijungtų aktyviai į Eucharistijos šventimą, buvo priimtos nuostatos, kurios leistų sąmoningiau dalyvauti Mišiose.
Mišių auka vyksta gimtąja kalba ir yra rūpinamasi, kad „krikščionys ne būtų tik nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje“ (Sacrosanctum Concilium Vatikano susirinkimo nutarimas apie liturgiją, n. 48).
Susirinkimas pabrėžia, jog Eucharistija (ypač sekmadienio) yra bendruomeninis vyksmas, taip pat yra raginama priimti Šv. Komuniją dalyvaujant Mišiose.
Labiau akcentuojama Dievo Žodžio klausymosi svarba (kalbama apie du Mišių stalus: Dievo Žodžio ir duonos, kurių svarba yra vienoda).

 

Išvada

Nors formos ir keičiasi, esmė lieka ta pati. Galima net pridurti, kad formų arba apeigų kitimas rodo, kad Dievo tauta ieško geresnių priemonių ar formų atlikti Velykų slėpinį ir juo gyventi. Bažnyčia rūpinasi, kad kiekvienas tikintysis gautų Dievo gyvybę, kad jam būtų prieinama ir suprantama tai, kas atliekama Eucharistijos metu.
O mes matome, kad jeigu formos keitėsi, tai tik detalės. Galėjome tai stebėti Šv. Justino citata: visi šių laikų Mišių elementai yra jau aprašyti II amžiuje. Tiesa, Eucharistijos eiga keitėsi, bet ne tiek, kaip kai kurie galvoja. Tai, kas keitėsi buvo tam, kad Dievo tauta geriau suprastų, ką švenčia.
Ir vis dėlto, tas slėpinys (Dievo, tampančio duona mūsų išganymui) lieka ir liks visada mūsų protui iki galo nesuprantamas dalykas. Dievo buvimui ir Jo veikimo slėpiniu belieka nusilenkti ir juos garbinti.

 

Tiberiados broliai