Advento puošmena – Rarotos


a- A+

„Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir debesys teišlyja Teisųjį. Teprasiveria žemė, tedygsta išganymas, teišželdo Gelbėtoją!“ (Iz 45,8). Šie pranašo Izaijo knygos žodžiai išreiškia, kaip skausmingai ir ilgai žmonės laukė Išganytojo, kaip jie pergyveno dėl savo nuodėmių ir ilgesingai žvelgdami į dangų meldė, kad pas juos ateitų Atpirkėjas, kad bent debesys Jį išlytų. Adventas – šio laukimo priminimas ir įprasminimas, kuomet nutyla linksmybės, nebeskamba garbės himnai, o tikintieji kviečiami atgaila, pasninku ir malda ruošti širdis gimsiančiam Išganytojui.

Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje Advento laikotarpis turi ypatingą puošmeną – Rarotas. Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aukojamos Advento sekmadieniais aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo aušros ir Mesijo motinos – garbę. Šiose mišiose skamba giesmė „Rorate cœli“ („Rasokite dangūs“), iš kurios ir pačios mišios gavo savo pavadinimą. Istoriniai šaltiniai mini, kad Rarotos yra senas ir unikalus Lietuvos bei Lenkijos bažnyčių paprotys, kuris kitose šalyse nėra paplitęs. Rarotas įteisino popiežius Aleksandras VI, 1501 m. suteikęs Vilniaus katedrai privilegiją per Adventą aukoti vienerias mišias dar prieš aušrą.

Rarotų pagrindą sudaro „Švč. Mergelės Marijos valandos“ – giesmės ir maldos, garbinančios Mariją ir aukštinančios Nekaltąjį Prasidėjimą. Jos sudarytos kunigų kalbamųjų Liturginių valandų (brevijoriaus) pavyzdžiu. „Marijos valandas“ XV a. pabaigoje parašė pranciškonas Bernardinas de Bustis, o išpopuliarino ispanų šventasis Alfonsas Rodrigesas. Į Lietuvą jos atkeliavo per Lenkiją. Dėl melodijos paprastumo ir teksto prasmės „Marijos valandos“ greitai paplito visose bažnyčiose, mielai giedotos namuose, karių stovyklose, amatininkų dirbtuvėse ir lenkišku žodžiu vadintos „gadzinkomis“ (lenk. „godzinki“ – valandėlės). „Marijos valandos“ buvo giedamos ne tik Advento, bet ir įvairių bažnytinių bei kalendorinių švenčių metu. Tikintieji jas dažnai giedodavo ir namuose, savo intencija.

Iš pradžių bažnyčiose „Marijos valandas“ lotyniškai arba lenkiškai giedojo kunigai ir vienuoliai, taip pat specialiai pamokyti žmonės. Vėliau giedojimui ėmė vadovauti vargonininkai, o tikintieji, susirinkę bažnyčios gale, vadinamajame „bobinčiuje“, prieš Mišias ar po jų giedodavo lietuviškai. Paprasti žmonės kūrė savitas „Marijos valandų“ giesmių melodijas. Kiekviena parapija turėjo savą „gaidą“, kuri, giedotojų įsitikinimu, buvo vienintelė teisinga. 1906 m. J. Naujalis harmonizavo „Švč. Mergelės Marijos valandų“ giesmes, jos buvo išspausdintos Kaune išleistame „Lietuviškame bažnytiniame giesmyne“ (1906) ir bažnyčiose taip giedamos iki šiol. Namuose tikintieji dar ilgai giedodavo savaip ir bažnytinį giedojimą vadino „iškraipymu“.

Adventinės Rarotų mišios buvo aukojamos 6–7 val. ryte, todėl žmonės iš atokesnių kaimų sutardavo laiką, kada visi kartu eis į bažnyčią. Žemaitijoje žmonės į pamaldas buvo kviečiami „su liktarna“, kai kur kerdžius triūbos garsais arba piemenys švilpynėmis žadino tikinčiuosius eiti į Rarotas. Jaunimas giedoti pradėdavo dar pakeliui į bažnyčią: priekyje eidavo ir giesmę vesdavo merginos, iš paskos atitardavo vaikinai. Būdavo ir taip, kad „bobinčiaus“ giedotojai nakvodavo pas netoliese prie bažnyčios gyvenančius žmones, kad ryto aušrą pasitiktų giesme: „Teskamba šventa giesmė Mergelei skaisčiausiai“. Nueiti į Rarotų pamaldas bent vieną Advento sekmadienį buvo privaloma kiekvienam pamaldžiam lietuviui. Prieškarinėje Lietuvoje ankstyvais Advento sekmadieniais bažnyčios būdavo pilnos žmonių, ypač jaunimo. Ankstyvai rytmetinei maldai keldavo net visai mažus vaikus. Bažnyčioje visi rinkdavosi prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, čia iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo Rarotų arba Rasotoji žvakė. Net ir liaudies priežodis sako: „Gražu, kaip bažnyčioje per Rarotas.“

XX a. pabaigoje „Marijos valandų“ giedojimo tradicija ėmė nykti. Dabartiniu metu Advento Rarotų prasmė daugeliui tikinčiųjų net nebėra žinoma ir giesmių giedoti susirenka vis mažiau giedotojų. O juk tradicija – tai turtas, perduodamas iš kartos į kartą ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu.

Adventas – visada ypatingas metas. Kviečiame jį išgyventi jungiantis į bendrą maldą ir kartu giedant iš amžių glūdumos aidinčias Rarotų giesmes. Tegu Ateinančiojo laukimas, budėjimas ir pasitikimas suteikia viltį ir džiaugsmą: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28).

 

Laura Gedgaudaitė

 

Mūsų bažnyčioje Rarotos („Švč. Mergelės Marijos valandos“) bus giedamos

kiekvieną Advento sekmadienį 9.30 val.

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-12-02


Visos teisės saugomos © 2020 www.zarasuparapija.lt