Advento kelionė su Marija. I advento savaitė. Ketvirtadienis


a- A+

 

MĄSTYMAS

 

ŠIANDIEN IZAIJO ŽINIA KVIEČIA: Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola (26, 4). O kokia paprasta Mišių pradžios malda: Viešpatie […] suteik mums galingą pagalbą.

Ar iš keliaujančių į Betliejų Marijos ir Juozapo širdžių liejosi panašios parastos maldos? Net intymiausiomis valandėlėmis su dar negimusiu Kūdikiu – Dievu joje – Marijai reikėjo pagalbos. Dievas ją suteikė. Ji nebuvo vieniša. Juozapas, teisus ir ištikimas, nesitraukė nuo jos. Tų laikų papročiu pagal vestuvių sutarties teisines nuostatas Juozapas privalėjo rūpintis Marija. Dalį sužadėtuvių laiko ji net galėjo gyventi jo namuose, kad susipažintų su tų namų tvarka. Šventajame Rašte apie tai neužsimenama, tačiau senovės papročiai liudija, jog tai galėjo būti.

Marija tikrai iš visos širdies šlovino Dievą už Juozapą! Jis nepasitraukė, nors Kūdikėlis buvo ne jo. Geras ir stiprus žmogus, toks jis piešiamas evangelijose!

 

*****

 

Marija, dvasingieji autoriai pasakoja, kad Dievo planas stebuklingu būdu priglobė tave su dieviškuoju Sūnumi. Po angelo apreiškimo tu nuskubėjai pagelbėti pusseserei Elzbietai. Pas ją praleidai tris mėnesius. Kai kurių rašytojų manymu, pas Elzbietą tave nuvežęs Juozapas. Kitų įsitikinimu, tik tau sugrįžus jis patyręs, jog laukiesi Kūdikio. Šiaip ar taip, visą kelią į Betliejų tu nuėjai su Juozapu, ir jei pasakojimas tikras, tai iš ten judu iškeliavote į Egiptą ir tik paskui sugrįžote į Nazaretą. O jau tada, anais laikais, kažin ar kas gimtajame mieste būtų tiksliai suskaičiavęs visus tuos mėnesius ir metus. Šitaip, Marija, Dievas apsaugojo tave ir Kūdikį nuo diskriminacijos, suabejojus dėl Jo gimimo.

Tiesą sakant, biografijos įvykių seka visiškai nesvarbi. Visa esmė slypi Dievo Apreiškime.

Šiandieniniuose skaitiniuose Jėzus kalba apie išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant tvirtos uolos. Besiklausantys Jo žodžio ir vykdantys jį – tai anų laikų ir visų amžių juozapai ir marijos, ištikimi, stiprūs, mylintys.

 


ŽIEMOS ŽIEDAI

Trečio šimtmečio Romoje moteris, vardu Barbora, Dioskoro duktė, tapo krikščione. Jos tėvas įdavė ją valdžiai ir pats įvykdė jai mirties bausmę, kaip Romos įstatymais buvo leidžiama daryti šeimų galvoms. Pasak legendos, kalėjimo bokšte Barbora radusi vyšnios šakelę, su ja dalijusis vandeniu, o ši pražydusi prieš pat Barboros mirtį tarsi Kristui atiduotos jaunystės ir grožio simbolis. Visuotinė Bažnyčia mini šv. Barborą gruodžio 4 d.

Vokiečiai turi paprotį gruodžio pradžioje nupjauti vyšnios šakelę (tinka ir forzicijos). Per Kalėdas žiedai suteiks džiaugsmo Kūdikėliui Kristui, papuoš Jo prakartėlę.

 


 

DARBAI

Šiandien pažvelk į savo kaimynų gyvenimą. Kaip dažnai mūsų maloningasis Dievas suteikia mums neįkainojamų palaiminimų!

 

MALDA

Priimk, Viešpatie, atnašas iš tavo suteiktų gėrybių; ši tavo paties žemėje įsteigta mūsų pamaldumo Auka telaimi mums amžinąjį gyvenimą.

 

 

Iš knygos M. Jean Frisk „Džiugus lūkestis“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2008

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-06


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt