Evangelija Mt 21, 33–43

Anuo metu Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: 

„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. 

Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. 

Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ 

Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“ 

Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. 

Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“

https://catholicsstrivingforholiness.org/

Šiandien Jėzus pasakoja palyginimą apie šeimininką, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą ir išnuomojo vynininkams. Jis padarė viską, kad vynuogynas galėtų duoti gerą derlių. Atėjus vaisių metui šeimininkas siunčia tarnus pasiimti to, kas jam priklauso, tačiau vynininkai vieną tarną sumuša, kitą nužudo, trečią užmėto akmenimis. Galiausiai šeimininkas siunčia savo sūnų manydamas: „Jie drovėsis mano sūnaus.“ Tačiau ir sūnus nužudomas. Tai vienas iš tų Jėzaus palyginimų, kuriuose labai aiškiai girdime ne tik pasakojimą, bet ir visą išganymo istoriją. Dievas rūpinasi savo tauta, siunčia pranašus, o galiausiai siunčia savo Sūnų. Ir būtent Sūnus bus atmestas ir nužudytas.

Tačiau ši Evangelija nėra vien pasakojimas apie žmones, gyvenusius prieš du tūkstančius metų. Vynuogyno vaizdinys kalba ir apie mūsų gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų Dievas yra kažką patikėjęs. Gyvybę, laiką, gebėjimus, šeimą, artimus žmones, darbą, tikėjimą. Visa tai galime vadinti savo vynuogynu. Ir labai svarbi palyginimo detalė yra ta, kad vynininkai nėra vynuogyno savininkai. Jiems jis patikėtas. Problema prasideda tada, kai jie ima elgtis taip, tarsi viskas priklausytų tik jiems.

Mes taip pat lengvai pradedame galvoti: mano gyvenimas, mano laikas, mano gabumai, mano pinigai, mano sprendimai – darau, ką noriu. Tačiau Evangelija šiandien primena, kad krikščioniškas požiūris yra kitoks. Esame ne absoliutūs savo gyvenimo savininkai, bet jo tvarkytojai. Gyvenimą gavome kaip dovaną, ir vieną dieną Dievas paklaus ne tik, ką turėjome, bet ir kokius vaisius tai davė.

O kokių vaisių Dievas laukia? Tikrai ne vien didelių ir visiems matomų darbų. Evangelijos vaisiai dažniausiai auga labai paprastai: tai meilė, sąžiningumas, gailestingumas, kantrybė, gebėjimas atleisti, rūpestis kitu žmogumi. Žmogus gali turėti daug, daug pasiekti ir būti kitų gerbiamas, tačiau jeigu jo gyvenime nėra meilės, vynuogynas lieka be vaisių. Ir priešingai – žmogus gali gyventi labai paprastą, pasaulio akimis beveik nepastebimą gyvenimą, tačiau jeigu jis ištikimai rūpinasi savo šeima, padeda kitam, sąžiningai atlieka pareigas, moka pasidalyti ir atleisti, jo gyvenimas Dievo akyse duoda gausų derlių.

Palyginime stebina ir šeimininko kantrybė. Pirmieji tarnai buvo sumušti ir nužudyti, tačiau jis siunčia kitus. Ir po viso to dar siunčia savo sūnų. Žmogiškai žiūrint, galėtume klausti: kodėl jis taip ilgai laukia? Tačiau būtent čia atsiskleidžia Dievo kantrybė žmogui. Kiek kartų mes patys neišgirstame Jo balso, atidedame tai, ką reikėtų pakeisti, kartojame tas pačias klaidas, o Dievas vis dar beldžiasi. Jis nepaprastai kantrus. Tačiau Jo kantrybė nėra abejingumas. Ateina vaisių metas. Evangelija primena, kad mūsų pasirinkimai turi pasekmes ir kad negalime visą gyvenimą sakyti: kada nors pradėsiu gyventi kitaip, kada nors atleisiu, kada nors susitaikysiu, kada nors rimčiau atsigręšiu į Dievą.

Jėzus šiandien pacituoja psalmę: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“ Jis kalba apie save. Žmonės Kristų atmes, tačiau būtent Jis taps naujo gyvenimo pamatu. Ir šie žodžiai suteikia Evangelijai vilties. Žmogus gali atmesti Dievą, tačiau Dievas net iš atmetimo ir kryžiaus sugeba išvesti prisikėlimą. Tas, kuris žmonėms atrodė nereikalingas akmuo, tampa tuo, ant kurio laikosi visas pastatas.

Tai svarbu ir mūsų gyvenime. Kartais ir mes patiriame, kad kažkas sugriuvo, nepavyko, buvome atstumti ar praradome tai, ką laikėme labai svarbiu. Tada atrodo, kad liko tik griuvėsiai. Tačiau Dievas kartais būtent iš to „atmesto akmens“ pradeda statyti kažką naujo. Ne visada iš karto suprantame Jo veikimą. Todėl tikėjimas reiškia pasitikėti, kad Dievas gali panaudoti net mūsų nesėkmes, žaizdas ir klaidas, jeigu tik leidžiame Jam veikti.

Šiandienos Evangelija todėl kviečia ne tiek žiūrėti į nedorus palyginimo vynininkus, kiek pažvelgti į savo vynuogyną. Kas šiandien man yra patikėta? Ir kokius vaisius tai duoda? Ką darau su laiku, kurį gavau? Galbūt yra vieta, kurioje Dievas jau seniai laukia vaisių, o aš vis sakau: ne dabar.

Tad prašykime šiandien Viešpatį, kad nepamirštume: visa, ką turime, yra ne tik mūsų nuosavybė, bet ir dovana bei atsakomybė. Tegul mūsų gyvenimas tampa vynuogynu, kuriame Dievas randa vaisių – daugiau meilės negu pykčio, daugiau atleidimo negu nuoskaudos, daugiau dosnumo negu savanaudiškumo, daugiau tikėjimo negu baimės. Nes galiausiai svarbiausia bus ne tai, kiek daug mums buvo patikėta, bet ką iš to, kas patikėta, užauginome. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas