Evangelija Mt 21, 28–32

Anuo metu Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: 

„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ 

Jie atsakė: „Pirmasis.“ 

Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.“

https://catholicparishongar.org/

Šiandien Jėzus pasakoja labai trumpą, bet nepatogiai tiesų palyginimą apie du sūnus. Tėvas abiem sako tą patį: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Pirmasis atsako: „Nenoriu“, tačiau vėliau apsigalvoja ir nueina. Antrasis gražiai atsako: „Einu, viešpatie“, bet nenueina. Tada Jėzus klausia: „Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Atsakymas akivaizdus – pirmasis. Šiuo paprastu palyginimu Kristus paliečia vieną svarbiausių mūsų tikėjimo klausimų: ar mūsų žodžiai sutampa su tuo, kaip iš tikrųjų gyvename?

Mes labai lengvai išmokstame sakyti Dievui „taip“. Ateidami į bažnyčią išpažįstame tikėjimą, kalbame maldas, klausomės Dievo žodžio. Sakome, kad reikia mylėti artimą, atleisti, būti gailestingiems, nesmerkti, padėti silpnesniam. Visa tai žinome. Tačiau Evangelija šiandien klausia ne tiek, ką žinai ir ką sakai, bet ką darai išėjęs pro bažnyčios duris. Nes galima lūpomis sakyti „Viešpatie, einu“, o gyvenimu likti stovėti vietoje.

Antrasis sūnus iš pirmo žvilgsnio atrodo geresnis. Jis mandagus, paklusnus, tėvui neprieštarauja. Problema tik viena – jo gražus atsakymas niekuo nevirsta. Ir čia slypi pavojus, kuris gresia kiekvienam tikinčiam žmogui: galima priprasti prie tikėjimo taip, kad jis liktų vien žodžiais ir išoriniais veiksmais. Galima daug metų lankyti bažnyčią, bet nešiotis neatleidimą. Galima kalbėti apie meilę, bet namuose skaudinti artimiausius. Galima prašyti Dievo gailestingumo sau ir būti negailestingam kitam. Tikėjimas tampa tikras ne tada, kai mokame apie jį kalbėti, bet tada, kai Evangelija pradeda keisti mūsų pasirinkimus.

Tačiau šiame palyginime yra ir labai daug vilties. Pirmasis sūnus iš pradžių pasako: „Nenoriu.“ Jis suklysta. Jis neatsako taip, kaip turėtų. Bet paskui apsigalvoja ir nueina. Štai viena gražiausių šiandienos Evangelijos žinių: žmogus gali apsigalvoti. Mūsų pirmasis atsakymas Dievui nebūtinai turi būti paskutinis. Gal kažkada gyvenome neteisingai. Gal nuo Dievo buvome nutolę. Gal priėmėme sprendimų, kurių šiandien gailimės. Dievas mūsų neuždaro praeityje ir nesako: „Tu kartą pasakei ne, todėl viskas baigta.“ Kol gyvename, galime atsigręžti ir pradėti iš naujo.

Todėl Jėzus šiandien taip griežtai kalba aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams. Jis net pasako, kad muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už juos pateks į Dievo karalystę. Tai turėjo skambėti labai skaudžiai. Jėzus nesako, kad nuodėmė yra nesvarbi. Jis sako, kad žmogus, kuris suvokia suklydęs ir atsiverčia, yra arčiau Dievo negu tas, kuris laiko save teisiu ir todėl nebemato reikalo keistis. Didžiausia kliūtis Dievui kartais yra ne mūsų silpnumas, o įsitikinimas, kad mums jau nereikia atsiversti.

Mes dažnai žmones vertiname pagal jų praeitį. Prisimename, ką žmogus padarė, kaip gyveno, kuo buvo. O Dievas žiūri ir į tai, kuo žmogus gali tapti. Pirmasis sūnus buvo tas, kuris pasakė „ne“, bet palygimo pabaigoje būtent jis yra vynuogyne. Todėl neturėtume pernelyg greitai nurašyti nei kito žmogaus, nei savęs. Kartais tas, kuris šiandien atrodo labai toli nuo Dievo, rytoj gali būti daug arčiau Jo negu mes.

Ši Evangelija kviečia pažvelgti ir į mažus kasdienius mūsų „taip“. Dievas dažniausiai nekviečia mūsų į kažką nepaprasto. Jo vynuogynas yra ten, kur šiandien gyvename. Tai mūsų šeima, darbas, pareigos, žmonės, kuriuos sutinkame. Kartais Dievo valią įvykdyti reiškia sąžiningai padaryti tai, ką privalau. Kartais – pirmam pasakyti „atsiprašau“. Kartais – paskambinti vienišam žmogui, išklausyti, padėti, susilaikyti nuo pikto žodžio. Tokiais paprastais pasirinkimais mūsų ištartas „taip“ Dievui tampa tikras.

Tad šiandien verta savęs paklausti: kuriame iš šių dviejų sūnų labiau atpažįstu save? Gal kartais esu tas, kuris gražiai sako „taip“, bet vis atideda tai, ką reikėtų pakeisti? O gal esu tas, kuris Dievui daug kartų sakė „ne“, bet šiandien jau pasirengęs apsigalvoti? Evangelija palieka atviras duris abiem. Vienam reikia, kad žodžiai pagaliau taptų darbais. Kitam – kad jo „ne“ pavirstų į „taip“.

Dievui nereikia mūsų gražių pažadų dėl pačių pažadų. Jam reikia mūsų širdies ir gyvenimo. Todėl geriau netobulas žmogus, kuris krinta, supranta, atsikelia ir eina, negu tas, kuris apie teisingą kelią puikiai kalba, bet juo niekada nepradeda eiti.

Prašykime Viešpatį, kad mūsų tikėjimas nebūtų vien žodžiai. Kad tai, ką sekmadienį išpažįstame prie altoriaus, pirmadienį būtų matoma mūsų namuose, darbe ir santykiuose. Ir jeigu iki šiol kažkur Dievui pasakėme „nenoriu“, nebijokime apsigalvoti. Tėvas vis dar kviečia, vynuogynas vis dar laukia, o pradėti vykdyti Jo valią galima šiandien. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas