Evangelija Mt 20, 1–16

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: 

„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. 

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’. 

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. 

Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ 

Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ 

Šiandien Jėzus pasakoja palyginimą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali net papiktinti mūsų teisingumo jausmą. Vynuogyno šeimininkas nuo ankstyvo ryto samdo darbininkus. Vieni dirba visą dieną, kiti ateina vidurdienį, dar kiti – likus vos valandai iki darbo pabaigos. Vakare šeimininkas visiems sumoka vienodai. Natūralu, kad pirmieji pasipiktina: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“ Turbūt daugelis mūsų jų vietoje pagalvotume tą patį. Juk atrodo savaime suprantama: kas daugiau dirbo, tas turėtų daugiau ir gauti. Tačiau Jėzus šiuo palyginimu nekalba apie darbo užmokesčio sistemą. Jis kalba apie Dievo karalystę ir Dievo gailestingumą, kuris nėra matuojamas taip, kaip mes įpratę matuoti.

Šeimininkas pirmųjų darbininkų neapgavo. Jis sumokėjo būtent tiek, kiek buvo sutarta. Problema prasidėjo ne tada, kai jie gavo per mažai, bet tada, kai pamatė, kiek gavo kiti. Kol žmogus žiūrėjo į savo denarą, viskas buvo gerai. Nepasitenkinimas atsirado tada, kai jis pažvelgė į kaimyno rankas. Ir čia Evangelija labai tiksliai paliečia mūsų gyvenimą. Kiek daug ramybės prarandame ne todėl, kad mums kažko trūksta, bet todėl, kad pradedame lyginti save su kitais. Kodėl jam sekasi geriau? Kodėl ji turi daugiau? Kodėl vienam gyvenimas atrodo lengvesnis, nors aš tiek stengiuosi? Kartais net Dievui tyliai priekaištaujame: „Viešpatie, o kur teisingumas?“

Šeimininkas atsako: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu.“ Tai labai svarbūs žodžiai. Dievo gerumas kitam žmogui nėra skriauda man. Jeigu kitam pasisekė, iš manęs nieko neatimta. Jeigu Dievas kitam atleido, Jo gailestingumo man nesumažėjo. Jeigu žmogus po daugelio klaidų grįžta pas Dievą, mes neturime teisės sakyti: „O kur jis buvo anksčiau?“ Dievo karalystėje nėra žmonių, kuriems jau per vėlu ateiti į vynuogyną.

Galime visą gyvenimą būti Bažnyčioje, melstis, stengtis gyventi pagal tikėjimą. Kitas žmogus galbūt Dievą atras tik gyvenimo pabaigoje. Ir Kristus sako, kad Dievas džiaugsis ir tuo paskutiniuoju. Mums tai kartais sunku priimti, nes norėtume savo ištikimybę paversti nuopelnu: aš tiek metų stengiausi, vadinasi, Dievas man skolingas daugiau. Tačiau santykis su Dievu nėra darbo sutartis. Mes nesame Jo samdiniai, kaupiantys valandas už būsimą atlyginimą. Esame Jo vaikai. Ir jeigu tikėjimą pradedame suvokti kaip naštą – „aš tiek metų nešiau dienos kaitrą, o jis atėjo paskutinę valandą“ – galbūt verta savęs paklausti: ar buvimas su Dievu man iš tiesų yra dovana?

Palyginime yra dar viena graži detalė. Šeimininkas vis išeina ieškoti darbininkų. Jis išeina rytą, trečią, šeštą, devintą ir net vienuoliktą valandą. Dievas nepavargsta ieškoti žmogaus. Vieną Jis pašaukia labai anksti – žmogus nuo vaikystės gyvena tikėjimu. Kitas atranda Dievą jaunystėje, trečias – po daugybės gyvenimo klaidų, o dar kitas gal tik gyvenimo vakarą. Tačiau šeimininkas ir paskutinę valandą išeina į aikštę. Kol žmogus gyvas, Dievas vis dar jo ieško. Todėl krikščioniui niekada nederėtų apie kitą žmogų pasakyti: „Iš jo jau nieko nebus.“ Mes nežinome, kada ateis jo valanda išgirsti Dievo kvietimą.

Ši Evangelija labai svarbi ir tiems, kurie ilgai nešė savo gyvenimo naštą. Kartais žmogus pavargsta būti geras. Pavargsta stengtis, rūpintis kitais, atlikti pareigas, būti ištikimas. Ir tada pamatęs žmogų, kuriam, regis, viskas atėjo lengviau, pajunta kartėlį. Jėzus šiandien nesmerkia mūsų nuovargio. Tačiau Jis saugo mus nuo pavydo, nes pavydas neleidžia džiaugtis net tuo, ką patys turime. Todėl šeimininkas klausia: „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?“ Kartais sunkiausia patikėti ne tuo, kad Dievas geras mums, bet tuo, kad Jis gali būti toks pat geras ir tam žmogui, kurio mes galbūt nelaikome to vertu.

Dievo meilės nereikia užsitarnauti varžantis tarpusavyje. Prie Dievo stalo nėra pirmos ir paskutinės klasės žmonių. Yra tie, kurie atėjo. Vieni anksti, kiti vėlai, bet visus pasitiko tas pats šeimininkas. Todėl užuot skaičiavę, kiek gavo kitas, mokykimės dėkoti už tai, ką gavome patys. Už gyvenimą, žmones, kurie yra šalia, už galimybę tikėti, mylėti, pradėti iš naujo. O kai Dievas dosniai pasielgia su kitu žmogumi, mokykimės tuo džiaugtis.

Jėzus baigia palyginimą žodžiais: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ Dievo karalystėje mūsų žmogiškos lentelės ir reitingai apsiverčia. Ten svarbiausia ne tai, kiek esi sukaupęs, kiek kitus aplenkei ar kiek metų buvai pirmas. Svarbiausia – ar priėmei Dievo kvietimą ir ar leidai Jo gerumui pakeisti savo širdį.

Tad prašykime šiandien Viešpatį išlaisvinti mus iš nuolatinio lyginimosi. Mokykimės matyti ne tai, ką kitas gavo daugiau, bet kiek daug patys esame gavę. Ir dėkokime, kad mūsų Dievas yra toks dosnus, jog net paskutinę valandą vis dar išeina ieškoti žmogaus. Nes Jo karalystėje niekada nėra per vėlu išgirsti kvietimą: „Eik ir tu į mano vynuogyną.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas