Evangelija Mt 18, 21–35

Anuo metu prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. 

Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. 

Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. 

Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“

Šiandien Petras prieina prie Jėzaus su labai žmogišku klausimu: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Petrui septyni kartai turbūt atrodo labai daug. Juk kartais sunku atleisti net vieną kartą, ypač kai žmogus mus įskaudino giliai, kai nuvylė tas, kuriuo pasitikėjome, kai buvo pasakyti žodžiai, kurių nebegalima atsiimti. Tačiau Jėzus atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ Tai nereiškia, kad turėtume skaičiuoti iki septyniasdešimt septynių, o septyniasdešimt aštuntą kartą jau galėtume neatleisti. Jėzus sako: nustok skaičiuoti. Atleidimas negali būti vedamas tarsi sąskaitų knyga.

Kad Petras suprastų, Jėzus papasakoja palyginimą apie tarną, kuris savo valdovui buvo skolingas milžinišką sumą. Jis neturi iš ko jos grąžinti, todėl puola ant kelių ir prašo kantrybės. Valdovas padaro daug daugiau, negu tarnas prašė – ne tik duoda daugiau laiko, bet atleidžia visą skolą. Atrodytų, kad žmogus, patyręs tokį gailestingumą, pats turėtų tapti gailestingas. Tačiau vos išėjęs jis sutinka kitą tarną, kuris jam skolingas nepalyginamai mažiau, griebia jį ir reikalauja: „Atiduok skolą!“ Kitas žmogus ištaria beveik tuos pačius žodžius, kuriuos prieš akimirką buvo ištaręs jis pats: „Turėk man kantrybės.“ Tačiau dabar žmogus, kuriam buvo atleista, pats atleisti nesugeba.

Šiame palyginime labai lengva atpažinti ir save. Mes gyvename iš Dievo gailestingumo. Kiek kartų ateiname pas Dievą su tomis pačiomis silpnybėmis, tais pačiais pažadais pasitaisyti, kartais net su tomis pačiomis nuodėmėmis. Ir vis dėlto prašome: Viešpatie, atleisk. Tikime, kad Dievas mūsų neatstums. Tačiau kai nusikalsta kitas žmogus, mūsų matas kartais staiga pasikeičia. Sau norime supratimo, kitam – teisingumo. Savo klaidoms randame aplinkybių ir paaiškinimų, o svetimas prisimename metų metus. Dievas šiandien klausia: jeigu pats gyveni iš gailestingumo, kaip gali visiškai užverti gailestingumo duris kitam?

Tačiau atleisti nėra tas pats, kas pasakyti, jog nieko neįvyko. Atleidimas nereiškia, kad turime leisti žmogui ir toliau mus skaudinti, atsisakyti teisingumo ar būtinai grįžti į tokius pačius santykius. Kai kurias žaizdas išgydyti reikia daug laiko. Kartais būtina nustatyti ribas ir nuo žmogaus atsitraukti. Tačiau atleidimas prasideda tada, kai nusprendžiame, kad padarytas blogis nebevaldys mūsų širdies. Kai atsisakome keršto, noro kitam atlyginti tuo pačiu, nuolatinio vidinio teismo. Atleidžiame ne todėl, kad tai, kas įvyko, buvo nesvarbu, bet todėl, kad nenorime visą likusį gyvenimą nešiotis to blogio savyje.

Atleidimas dažnai nėra vienkartinis jausmas. Kartais žmogui reikia atleisti tam pačiam asmeniui daugybę kartų ne todėl, kad šis vėl ir vėl nusikalsta, bet todėl, kad sena nuoskauda vėl sugrįžta į mūsų pačių širdį. Šiandien atleidau, o rytoj prisiminiau ir vėl skauda. Tada vėl turiu sau pasakyti: nenoriu gyventi kerštu. Galbūt būtent tai ir reiškia Kristaus žodžiai apie septyniasdešimt septynis kartus – kantriai, vėl ir vėl rinktis laisvę nuo nuoskaudos.

Palyginimo pabaiga yra griežta. Valdovas klausia tarną: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“ Tai klausimas ir kiekvienam iš mūsų. Krikščionybė nėra vien žinojimas, kad Dievas yra gailestingas. Jo gailestingumas turi pereiti per mūsų gyvenimą ir pasiekti kitą žmogų. Kiekvieną kartą melsdamiesi „Tėve mūsų“ sakome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Tai labai drąsūs žodžiai. Mes patys susiejame prašymą Dievui su savo pasirengimu atleisti.

Galbūt šiandien kiekvienas turime žmogų, kurio vardą išgirdus širdyje dar kažkas suspaudžia. Gal tai sena šeimos nuoskauda, nutrūkusi draugystė, neteisingai pasakytas žodis, išdavystė ar pažeminimas. Evangelija nereikalauja, kad šiandien staiga nieko nebeskaudėtų. Ji kviečia pradėti nuo apsisprendimo: Viešpatie, aš nenoriu, kad ši nuoskauda valdytų mano gyvenimą. Padėk man atleisti. Kartais tai yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis.

Mes visi esame tas Evangelijos tarnas, kuriam buvo dovanota skola, kurios pats nebūtų galėjęs grąžinti. Gyvename ne todėl, kad niekada neklystame, bet todėl, kad Dievas yra gailestingas. Todėl prašykime, kad Jo gailestingumas nesustotų ties mumis. Tegul jis pasiekia mūsų šeimas, artimuosius, žmones, su kuriais sunku sutarti, ir net tuos, kurie mus įskaudino. Nes atleidimas nėra silpnumas. Kartais tai viena didžiausių žmogaus stiprybių – neleisti patirtam blogiui padaryti mūsų pačių blogesnių. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas