Ankstyvą rugsėjo 1-osios rytą grupelė Zarasų parapijiečių ir „Carito“ savanorių susirinkome kelionei į Šiluvą. Tą dieną Šilinių atlaidai buvo skirti ligoniams ir tiems, kurie juos gydo, slaugo bei jais rūpinasi. Buvo meldžiamasi už ligonius, gydytojus, slaugytojus, paramedikus, vaistininkus, socialinius darbuotojus ir „Carito“ savanorius.

Rytas buvo vėsokas, o dangumi plaukiantys pilki debesys, rodos, nieko gero nežadėjo. Truputėlį pasiguodėme vieni kitiems: „Tikėkimės, kad nelis…“ Susėdę į autobusą pradėjome kelionę į Šiluvą.

Kelias iš tiesų netrumpas – laukė maždaug keturios valandos važiavimo. Kelionėje meldėmės Rožinį, prašydami Švč. Mergelės Marijos globos ir užtarimo. Po maldos, linksmai šnekučiuodamiesi ir valgydami į kelionę pasiimtus pusryčius, važiavome toliau. Kiekvienas savo širdyje vežėmės ir tai, ką norėjome patikėti Marijai – savo mintis, rūpesčius, artimuosius ir gyvenimus.

Iš parapijos archyvo

Atvykę į Šilinių atlaidus pirmiausia nuskubėjome į Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Suklupome maldai prie Marijos statulos, palietėme šventąjį Apsireiškimo akmenį ir prašėme Marijos užtarimo savo bei artimųjų intencijomis. Netrukus prasidėjo šv. Mišios. Ypač jautru buvo matyti, kaip atnašas prie altoriaus nešė negalią turintys tikintieji. Dievui nėra mažiau verto žmogaus, o tie, kurie kantriai neša ligos ir kančios kryžių, ypatingu būdu tampa Jėzaus kančios bendrakeleiviais.

Po šv. Mišių visi „Carito“ savanoriai buvo pakviesti bendrai nuotraukai. Buvo labai malonu vėl susitikti Panevėžio vyskupijos karitiečius, su kuriais dar pavasarį keliavome į Lenkiją kunigo Alfonso Lipniūno keliais. Susitikę džiaugėmės, apsikabinome tarsi tikri broliai ir seserys.

Po bendros nuotraukos nuskubėjome į Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką, kur vyko Švč. Sakramento adoracija. Bazilikoje buvo nemažai tyliai besimeldžiančių žmonių. Mano žvilgsnį patraukė du vyrai. Iš išvaizdos jie buvo panašūs – galbūt broliai. Vienas stovėjo, o kitas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje šalia jo. Stovintysis prašančiomis ir kartu vilties kupinomis akimis žvelgė į Švenčiausiąjį Sakramentą. Galbūt jis meldė pasveikimo ar stiprybės malonės šalia esančiam žmogui. Praeidama pro juos ir aš širdyje paprašiau, kad Jėzus ir Marija laimintų jų maldas ir suteiktų tai, ko jiems labiausiai reikia.

Pabuvę maldoje prie Švenčiausiojo, nuėjome į Ligonių Sveikatos koplytėlę. Ten meldėme sveikatos, stiprybės ir Dievo globos savo artimiesiems, sergantiems parapijiečiams bei visiems, kuriems šiuo metu ypač reikia pagalbos ir vilties.

Išėjus iš koplytėlės mūsų piligrimystės Šiluvoje laikas jau ėjo į pabaigą. Dar užsukome į kermošių nupirkti lauktuvių namiškiams ir pamažu patraukėme autobuso link.

Ryte mus gąsdinę debesys buvo visai išsisklaidę. Švietė ryški, tačiau jau nebe tokia kaitri rugsėjo saulė. Truputį pavargę, bet kupini ramybės, gražių įspūdžių ir dėkingumo, visi piligrimai iškeliavome namų link.

Šiluvos Marija, laimink mus, užtark ir vesk visus prie savo Sūnaus Jėzaus Kristaus!

Neringa Glaskienė