Šv. Vaclovas (apie 907–935), kankinys

Rugsėjo 28 dieną Bažnyčia mini šventąjį Vaclovą – kunigaikštį, kankinį ir Čekijos globėją. Jo gyvenimas tapo švento valdovo paveikslu: žmogaus, kuris valdžią suprato ne kaip galimybę viešpatauti, bet kaip tarnystę Dievui ir tautai. Šventasis Vaclovas buvo valdovas, siekęs taikos, teisingumo ir krikščioniško gyvenimo, tačiau būtent dėl šio pasirinkimo tapo politinių intrigų ir neapykantos auka.

Vaclovas gimė apie 907 metus netoli Prahos, Bohemijoje, dabartinėje Čekijoje. Jis priklausė Přemyslidų kunigaikščių giminei. Jo tėvas buvo kunigaikštis Vratislavas I, o motina – Drahomira. Tačiau ypač didelę įtaką Vaclovo gyvenimui turėjo jo močiutė šventoji Liudmila, viena pirmųjų Čekijos krikščionių. Ji berniuką auklėjo tikėjime, mokė maldos, Šventojo Rašto ir krikščioniško gyvenimo.

Tuo metu Bohemija dar tik pamažu priėmė krikščionybę. Dalis didikų tebebuvo prisirišę prie pagoniškų tradicijų, o politinė padėtis buvo nestabili. Vaclovas augo pasaulyje, kuriame krikščionybė dar nebuvo tvirtai įsišaknijusi.

Apie 921 metus mirus tėvui valdžią laikinai perėmė motina Drahomira. Tarp jos ir šventosios Liudmilos kilo konfliktas dėl Vaclovo auklėjimo bei valstybės krypties. Tradicija pasakoja, kad Drahomira liepė nužudyti Liudmilą. Taip Vaclovas dar jaunystėje patyrė, kokia skaudi gali būti valdžios ir neapykantos kova.

Kai Vaclovas subrendo ir perėmė valdžią, jis pradėjo stiprinti krikščionybę Bohemijoje. Jis rūpinosi:

• bažnyčių statyba,
• kunigų veikla,
• vargšų globa,
• teisingumu,
• taikos palaikymu.

Tradicija ypač pabrėžia jo gailestingumą. Pasakojama, kad jis pats lankydavo vargšus, nešdavo jiems maisto ir drabužių, išpirkdavo vergus ir rūpinosi našlaičiais.

Vaclovas taip pat skatino liturginį gyvenimą ir ryšius su Vakarų krikščionybe. Jis palaikė ryšius su Vokietijos valdovais ir siekė išlaikyti Bohemiją krikščioniškoje Europos bendrystėje.

Tačiau toks jo valdymas ne visiems patiko. Dalis didikų Vaclovą laikė pernelyg nuolaidžiu ir per daug orientuotu į krikščionišką taiką. Didžiausiu jo priešininku tapo jaunesnysis brolis Boleslovas.

935 metais (kai kuriuose šaltiniuose minimi 929 metai) Boleslovas pakvietė Vaclovą į šventę Stará Boleslav mieste. Ten rugsėjo 28 dieną Vaclovas buvo užpultas ir nužudytas prie bažnyčios durų. Pasak tradicijos, jis mirė atleisdamas savo žudikams.

Jo mirtis labai greitai buvo suvokta kaip kankinystė. Vaclovas žuvo ne dėl politinės kovos vien tik žmogiška prasme, bet todėl, kad jo krikščioniškas gyvenimas ir Evangelijos principai tapo kliūtimi aplinkinių ambicijoms.

Netrukus po mirties jis buvo pradėtas gerbti kaip šventasis. Jo relikvijos buvo perkeltos į Prahą, į Šv. Vito katedrą. Vaclovas tapo Čekijos globėju ir vienu svarbiausių Vidurio Europos šventųjų.

Viduramžiais apie jį buvo kuriamos giesmės, legendos ir maldos. Garsiausia anglų kalba žinoma kalėdinė giesmė „Good King Wenceslas“ taip pat paremta Vaclovo kaip gero ir vargšams gailestingo valdovo paveikslu.

Teologiškai šventasis Vaclovas labai svarbus kaip krikščioniško valdovo pavyzdys. Jis rodo, kad valdžia turi būti grindžiama ne jėga ar baime, bet tarnyste, teisingumu ir atsakomybe prieš Dievą.

Jo gyvenime labai ryški taikos tema. Vaclovas siekė ne karo ir šlovės, bet taikaus gyvenimo bei tautos vienybės. Evangelijos dvasia jam buvo svarbesnė už politinį brutalumą.

Taip pat svarbi jo gailestingumo laikysena. Jis suprato, kad valdovas turi rūpintis silpniausiais žmonėmis.

Kankinystė šventojo Vaclovo gyvenime parodo, kad Evangelijos vertybės dažnai prieštarauja pasaulio logikai. Nuolankumas, teisingumas ir meilė gali sukelti priešiškumą tiems, kurie siekia valdžios ar savanaudiškų tikslų.

Lietuvai šventasis Vaclovas taip pat artimas. Lietuvos ir Čekijos krikščioniškoji istorija turi daug bendrų bruožų – abi tautos ilgai formavosi tarp pagoniškų tradicijų ir krikščioniškos Europos įtakų. Be to, Vaclovo vardas buvo paplitęs ir Lietuvoje.

Jo gyvenimas aktualus ir šiandien, kai pasaulyje dažnai stokojama sąžiningo ir tarnaujančio vadovavimo. Šventasis Vaclovas primena, kad tikra didybė kyla iš meilės Dievui ir žmogui.

Šventasis Vaclovai, taikos ir teisingumo kunigaikšti, melskis už mus, kad valdžia pasaulyje tarnautų gėriui, kad mokėtume gyventi Evangelijos tiesoje ir išliktume ištikimi Kristui iki galo.

Šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai (XVII a.), kankiniai

Rugsėjo 28 dieną Bažnyčia mini šventąjį Lauryną Ruisą ir jo draugus – kankinius, XVII amžiuje paaukojusius gyvybę už Kristų Japonijoje. Tai pirmasis filipinietis šventasis ir vienas ryškiausių Bažnyčios misijų istorijos liudytojų Azijoje. Lauryno Ruizo gyvenimas rodo, kad šventumas nepriklauso nuo tautybės, socialinės padėties ar išsilavinimo – Dievas kviečia kiekvieną žmogų būti ištikimu Evangelijai net sunkiausių išbandymų akivaizdoje.

Laurynas Ruisas gimė apie 1600 metus Binondo rajone Maniloje, Filipinuose, tuometinėje Ispanijos kolonijoje. Jo tėvas buvo kinas, o motina – filipinietė. Nuo jaunystės Laurynas buvo auklėjamas katalikiškai dominikonų vienuolių. Jis mokėsi skaityti, rašyti ir tarnavo bažnyčioje kaip zakristijonas bei raštininkas.

Laurynas vedė Rosario ir sukūrė šeimą. Jie susilaukė trijų vaikų. Taigi Laurynas buvo ne vien vienuolinis ar kunigiškas šventumo pavyzdys, bet ir pasaulietis, vyras bei tėvas.

Apie 1636 metus Laurynas buvo neteisingai apkaltintas žmogžudyste. Bijodamas persekiojimo jis ieškojo prieglobsčio tarp dominikonų misionierių, kurie rengėsi vykti į Japoniją. Tuo metu Japonijoje krikščionys buvo žiauriai persekiojami.

XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiaus pradžioje Japonijoje krikščionybė buvo sparčiai išplitusi dėl jėzuitų ir kitų misionierių veiklos. Tačiau valdžia pradėjo bijoti krikščionybės įtakos ir ją laikė grėsme šalies vienybei bei tradicinei religijai. Buvo pradėti persekiojimai:

• kunigai ir vienuoliai buvo medžiojami,
• tikintieji verčiami išsižadėti tikėjimo,
• daugelis buvo kankinami ir žudomi.

Laurynas kartu su dominikonų misionieriais slapta atvyko į Japoniją 1637 metais. Tarp jo bendrakeleivių buvo:

• kunigai dominikonai,
• japonų krikščionys,
• kiti pasauliečiai tikintieji.

Netrukus jie buvo suimti Okinavos saloje ir nugabenti į Nagasakį – vieną pagrindinių krikščionių persekiojimo centrų.

Kalėjime jie patyrė žiaurius kankinimus. Japonijos valdžia siekė ne tik nužudyti krikščionis, bet priversti juos viešai išsižadėti tikėjimo, kad palaužtų kitų tikinčiųjų dvasią.

Vienas baisiausių kankinimo būdų buvo vadinamoji tsurushi bausmė – žmogus būdavo pakabinamas žemyn galva virš duobės, kūnas lėtai alinamas, kartais įpjaunant odą, kad mirtis truktų kuo ilgiau.

Per tardymus Laurynui buvo siūloma išsigelbėti išsižadant krikščionybės. Tačiau jis atsakė garsiais žodžiais: „Esu katalikas ir iš širdies priimu mirtį dėl Dievo. Jei turėčiau tūkstantį gyvybių, visas jas atiduočiau Jam.“

1637 metų rugsėjo 29 dieną Laurynas Ruisas ir jo draugai buvo nužudyti Nagasakyje. Jie tapo tikėjimo kankiniais.

1981 metais popiežius Jonas Paulius II Maniloje paskelbė Lauryną Ruisą palaimintuoju. Tai buvo pirmoji beatifikacija Filipinų žemėje. 1987 metais jis buvo paskelbtas šventuoju kartu su jo draugais kankiniais.

Teologiškai šventasis Laurynas Ruisas ir jo draugai labai svarbūs kaip pasaulinės Bažnyčios liudytojai. Jie rodo, kad Evangelija pasiekė visas tautas ir kultūras. Šventumas nėra susijęs tik su Europa ar senosiomis krikščioniškomis šalimis – Kristus kviečia kiekvieną tautą į šventumą.

Lauryno gyvenime ypač ryški pasauliečio šventumo tema. Jis nebuvo kunigas ar vienuolis. Jis buvo šeimos vyras, paprastas tikintysis, kuris išliko ištikimas Kristui iki mirties.

Kankinystė taip pat parodo, kad tikėjimas yra brangesnis už gyvybę. Ankstyvieji ir vėlesni kankiniai Bažnyčiai visada buvo gyvas priminimas, jog Evangelija nėra vien teorija – ji reikalauja visiško atsidavimo.

Šventojo Lauryno Ruizo ir jo draugų istorija taip pat kalba apie misijų svarbą. Daugybė misionierių rizikavo gyvybe nešdami Evangeliją į tolimus kraštus.

Lietuvai ši šventė taip pat prasminga, nes lietuvių Bažnyčia nuo seno jautė misijų dvasią. Lietuviai kunigai ir vienuoliai taip pat vyko į misijas įvairiuose pasaulio kraštuose, o kankinių liudijimas visada buvo gerbiamas kaip aukščiausias tikėjimo liudijimas.

Šiandien, kai daugelyje pasaulio vietų krikščionys vis dar persekiojami dėl tikėjimo, Laurynas Ruisas ir jo draugai primena drąsą ir ištikimybę Kristui.

Jie taip pat kviečia nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo net pasaulyje, kuris dažnai tampa abejingas Evangelijai.

Šventasis Laurynai Ruisai ir jūsų draugai kankiniai, melskitės už mus, kad išliktume tvirti tikėjime,
drąsiai liudytume Kristų ir mylėtume Evangeliją labiau už viską.

Parapijos info.